Nuo liepos 24 dienos savaitei į Biržus atsikrausto „Operos akseleratorius“. Biržuose gyvens, operos spektaklį repetuos operos solistai, šokėjai, muzikantai iš Italijos, Serbijos, Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos. Jie biržiečius pakvies į atvirą repeticiją, o liepos 29 dieną dovanos neįprastą reginį neįprastoje erdvėje: „Saulės“ gimnazijos sporto salėje-angare atliks V. A. Mocarto operą „Tito gailestingumas“. Ši idėja pavyko Biržų muziejininkams laimėjus projektą „Operos solistų rezidencija Biržuose“. Šiandien – pokalbis su „Operos akseleratoriaus“ įkūrėja, Klaipėdos muzikinio teatro režisiere Karina Novikova, kuri ir pasiūlė operos solistų rezidencijos avantiūrą Biržuose.
– Kas tai yra operos akseleratorius?
– Akseleratorius – tai greitintuvas. Mes siekiame suteikti jauniems operos solistams patirtis, kurios pagreitintų jų karjeros augimą. Susirenkame rezidencijoje kelioms savaitėms ir intensyviai dirbdami pastatome operą. Tai imituoja darbo tikrame teatre sąlygas, bet viskas vyksta šiek tiek intensyviau. Jaunam solistui dažnai tik tiek ir reikia – daugiau galimybių dirbti. Tobulinimasis vyksta repeticijų aikštelėse, susitikimuose su nauju dirigentu, režisiere, kolegomis. Labai tikiu, kad mūsų misija suteikti tokią aikštelę yra prasmingas indėlis į ateities operos žvaigždžių tobulėjimą.
– Kaip Jums kilo idėja suburti jaunus atlikėjus šiam projektui?
– Prieš karantiną darbavausi Europos operos teatruose ir turėjau galimybę dirbti su geriausiais šių laikų režisieriais. Kilo noras pasidalinti savo sukaupta patirtimi čia, Lietuvoje. Taip pat pastebėjau, kad panašios rezidencijos programos svetur kainuoja labai brangiai ir tikrai ne kiekvienas jaunas solistas galėtų sau tai leisti. Tad suradę rėmėjus ir partnerius rezidencijoms, galime pakviesti solistus dalyvauti rezidencijoje nemokamai. Tai tikrai unikalus atvejis Europoje, kad nepriklausoma iniciatyva randa kelių veikti.
– Kaip atlikėjai sutinka idėją repetuoti rezidencijose mažuose miesteliuose?
– Atlikėjams tai labai patrauklu. Susirinkti ir dirbti prie vieno projekto, nelakstyti iš vieno spektaklio repeticijos į kitą, susikaupti ties vienu darbu yra prabanga. Ir žalia aplinka, ramesnis tempas yra patrauklūs savaime. Rezidencijų metu susikuria mažas atskiras pasaulis, kuris žavi ir nedaug kam tampa gražiu prisiminimu. Tokia net truputį utopija būti mažame miestelyje, bet dirbti aukštame profesiniame lygyje. Pavyzdžiui, mūsų dirigentas Martynas Stakionis dabar sutinkamas Europos teatruose, Nacionalinėje filharmonijoje, choreografė Stefanija Nosovaitė kuria Kauno muzikiniame teatre, kolegos suvažiuoja iš visos Europos (Italija, Serbija, Latvija, Prancūzija, Belgija). Man toks „kokteilis“ labai patinka.
– Kiek metų vykstate į rezidencijas ir kur buvo pirmoji stotelė? Kokius kūrinius repetavote ir rodėte visuomenei?
– Pirmoji rezidencija vyko Kintuose, ten darbavomės porą metų ir pristatėme keletą pastišų – vaidinimų, suregztų iš operos scenų. Labai jaudino vietinių gyventojų reakcijos, ypač tų, kurie į operą atėjo pirmą kartą. Panašios reakcijos buvo ir Raseiniuose, kur būsime trečius metus (šiemet savaitę darbuosimės ten ir savaitę Biržuose). Į Raseinius mus pakvietė Rosvaldas ir Reda Kunickai. Tai fantastiškas mecenatystės pavyzdys. Taip pat bendradarbiaujame ir su Raseinių kultūros centru. Raseiniuose pastatėme W. A. Mozarto scenų pastišą, jo „Don Giovanni“, na o pernai įvyko protrūkis. Gavę privačią paramą galėjome pasirodyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas Gintaras Rinkevičius).
Pastatėme dvi vienaveiksmes operas Dž. Pučinio „Džanį Skikį“ ir retą veikalą, tik antrą kartą atliktą austrų kompozitoriaus F. Šrekerio „Liepsnos“. Šį dviejų veiksmų spektaklį rodėme Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje ir Trakuose. Labai džiaugiuosi tokiu „Operos akseleratoriaus“ šuoliu, galėjau įsitikinti, jog gautą finansavimą galime labai efektyviai išnaudoti ir rengti valstybinių teatrų lygio spektaklius.
– Operos akseleratorius tampa tarptautiniu. Iš kokių šalių atlikėjai tapo akseleratoriaus dalimi ir iš kur atlikėjus pamatysime Biržuose? Pristatykite visą savo komandą.
– Na, kažkaip taip nutiko, kad mes pirmiau tapome įdomūs jauniems užsienio atlikėjams ir po truputį, susikūrę vardą, tapome įdomūs Lietuvos solistams. Manau, kad jaunuoliai užsienyje greičiau supranta, į kokias „džiungles“ jie papuolę ir kad kiekviena patirtis yra aukso vertės. Bet mes, kaip organizacija, dar tikrai turime padirbėti ties savo vardo sklaida, nes apie mūsų fenomeną daugiau galima išgirsti užsienyje.
O į Biržus atvyks dvi gabios solistės iš Lietuvos, kurios šiuo metu dar studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat choreografiją kurs ir šoks sesė ir brolis Stefanija ir Jokūbas Nosovai, diriguos Martynas Stakionis – kylanti dirigavimo žvaigždė. Už vizualinę dalį ir perukus atsakys šiuo metu Berlyne studijuojanti Eglė Ščiukaitė, statysiu aš, šiuo metu dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir esu laisvai samdoma režisierė.
Kiti solistai atvyks iš Serbijos, Latvijos, Prancūzijos, Italijos. Jiems akompanuos pianistė iš Belgijos. Manau, kad turėsime progos su jais visais susipažinti plačiau.
– Kokia yra jaunų atlikėjų operos vizija? Ar ji skiriasi nuo tos operos, kurią mes įpratę matyti? Jei taip, tai kuo?
– Opera šiais laikais vienas dinamiškiausių scenos menų. Čia galima pamatyti labai drąsių sprendimų, kurie, pavyzdžiui, Vokietijoje daro įtaką ir dramos teatrui. Ne paslaptis, kad apie aštuoniasdešimtuosius metus operos žanrą buvo ištikusi krizė. Europoje vyravo „muziejiniai“, nuspėjami pastatymai, veikiau kostiumuoti koncertai. Melomanai ėjo pasiklausyti garsių solistų, bet spektaklių lankomumas buvo smarkiai kritęs. Viskas pasikeitė su garsių to meto režisierių atėjimu į teatrą. Vienose šalyse anksčiau (Vokietija), kitur vėliau, bet šis procesas sukėlė naują susidomėjimo opera bangą.
Pavyzdžiui, Amsterdamo operoje tarp klausytojų galima sutikti nemažai jaunų žmonių, Paryžiuje ir kitose Europos sostinėse taip pat. Spektakliai gyvi, „švieži“, juose yra veiksmas, interpretacija, galima įsijausti į personažų istorijas, patirti įvairias emocijas, net jei tai ir pasibjaurėjimas.
Opera yra visokia, kaip ir kitos meno formos. Mūsų W. A. Mozarto „Tito gailestingumo“ pastatymas nesieks atkurti istorinio laikmečio ar atkartoti muzikos grakštumą. Jis, be abejo, liks. Na, o tuo metu mes ieškosime tų dalykų, kurie mūsų supratimu, jaudino ir Mozartą – žmogiškos dramos, išdavystės, draugystės, toksiškų santykių, aistros, atlaidumo. Viskas ir šiandien labai aktualu. Žinoma, stengsimės, kad dvi valandas trunkantis dviejų dalių spektaklis žiūrovui neprailgtų. Pirmiausiai turi būti įdomu, o tik po to – visos mūsų vizijos.
– Kaip jaučiasi atlikėjai dirbdami sau neįprastose erdvėse? Kokios patirtys iš jau įvykusių rezidencijų?
– Jei atvirai, niekada nepaklausiau. Dažnai didesni iššūkiai ir koncentracija slypi pačiame pastatyme. Susikoncentravimas būna didžiulis, tad vargu ar kas sutrukdys solistui. Man, kaip statytojai, svarbu paisyti bazinių dalykų, užtikrinti, kad pianistas bus gerai girdimas, solistai turės kontaktą su dirigentu. O daugiau – galime vaidinti kad ir kosminėje stotyje.
– Kokia rezidencijoje dalyvaujančių solistų dienotvarkė?
– Labai įtempta. Repetuojame du kartus per dieną, mažiausiai po tris valandas. Solistai keičiasi, na o statytojai „priima“ vis naujai užėjusius į repeticiją. Esame repetavę ir vienuolika valandų. Pianistas grasino, jog steigs profsąjungą (juokiasi).
Na, o prie sceninių repeticijų dar yra muzikinės. Kartais papildomai repetuojame šokius. Visos rezidencijų dienos nukreiptos į procesą, nes paprastai teatre opera yra statoma bent mėnesį, o mes turime dvi savaites.
– Biržuose gyvensite ir repetuosite savaitę. Kuo suintriguosite biržiečius jūs ir ko tikitės iš biržiečių? Ką jie išgirs koncerte su orkestru miesto šventėje?
– Biržuose pasirodysime du kartus. Po rezidencijos pristatysime jau minėtą W. A. Mozarto operos „Tito gailestingumas“ premjerą, o miesto šventėje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, dirigentu Martynu Stakioniu paruošime dviejų dalių GALA koncertą, kuriame skambės gražiausios operų arijos ir ansambliai. Koncerte pamatysite kitus atlikėjus, labai džiaugiuosi, jog dalyvaus Latvijos operos solistai Marlena Keine ir Andris Kipluks, mūsų jaunosios operos žvaigždės Gabrielė Bukinė, Aistė Benkauskaitė, Arminas Skirvainis, Evelina Volodkovič.
Kartu su dirigentu Martynu Stakioniu paruošime apie keturias valandas muzikos. Atvyks vienas geriausių šalies orkestrų. Tai tikrai prabangūs, iš dalies net gurmaniški renginiai. Na, jei būtų dar vienas pasirodymas, galėtumėm drąsiai skelbti Biržų operos festivalį!
Esame labai dėkingi Biržų krašto muziejui „Sėla“ už pakvietimą ir pagalbą organizuojant visus procesus. Įkurti naują rezidenciją su dvylika dalyvių, kuruoti simfoninį koncertą reikalauja dėmesio ir atidos. Su jauduliu laukiu finišo tiesiosios, repeticijų ir pasirodymų, nes visas iki šiol vykęs paruošiamasis darbas kelia jaudulį ir užkuria azartą pasirodyti maksimaliai gerai. Būtų smagu, kad į pasirodymą ateitų kuo daugiau žmonių, kurie sako, jog nemėgsta operos.
Iš biržiečių tikimės nedaug: jog ateitų į šiuos nemokamus renginius. O jei sutiks mieste kokį žioplinėjantį solistą, parodytų jam kelią atgal į repeticijų salę.
Operos solistų rezidencijos spektaklis – V. A. Mocarto „Tito gailestingumas“ vyks liepos 29 d. 18 val. Biržų „Saulės“ gimnazijos sporto salėje-angare (iš kiemo).
