Birželio 20 d. 17.30 val. Biržų pilies (bibliotekos) salėje Jono Noreikos anūkė Silvia Foti pristatys savo knygą „Vėtra Lietaus šalyje“.
Renginio organizatoriai kviečia diskusijai „Ar J. Noreika dalyvavo Holokauste?“
Renginį organizuoja Biržų žydų kultūros ir istorijos draugija.
Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė, žurnalistė Silvia Kučėnaitė-Foti (gim. 1961) užaugo Čikagos lietuvių bendruomenėje, dažnai girdėdama apie savo senelio nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę. Jis – Birželio sukilimo organizatorius, Štuthofe jį kalino naciai, o grįžusį į Lietuvą nužudė KGB.
Mama prieš mirtį paprašė Silvijos užbaigti jos misiją – įamžinti Generolo Vėtros atminimą knygoje. Silvija sutiko. Vėliau viešnagės Lietuvoje metu ji sužinojo: yra žmonių, manančių, kad Noreika, nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, prisidėjo prie Holokausto. Silvijai, senelį laikiusiai svarbiu lietuvių tautos herojumi, tai pasirodė neįtikėtina: negi šeima galėjo nuo jos nuslėpti svarbius Noreikos gyvenimo faktus?
Šiuose beletrizuotuose atsiminimuose autorė pateikia 20 metų trukusį savo tyrimą apie galimus senelio veiksmus 1941-aisiais. Tai sunki pačios autorės kelionė siekiant sužinoti tiesą apie savo šeimą. Foti remiasi Noreikos laiškais, jo pasirašytais įsakymais, Lietuvos aktyvistų fronto skelbtais, KGB archyvo ir kitais dokumentais. Knygoje pateikti Noreikos bendražygių portretai ir prisiminimai.
Dr. Valdemaras Klumbys, istorikas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto dėstytojas: „Ši knyga – ne istorinis tyrimas apie Jono Noreikos dalyvavimą žydų žudynėse. Tai savotiškas\žurnalistinis detektyvas – autorė po kruopelę iš įvairių šaltinių rankioja informaciją ir randa vis daugiau nutylėtų J. Noreikos dalyvavimo Holokauste faktų. Žvelgiant iš istoriko perspektyvos, knygoje nemažai abejotinų praeities interpretacijų. Tačiau knygos vertė kitur – daug svarbesnė asmeninė moralinė autorės kelionė, kai tenka perkainoti savo vertybes ir požiūrį į saviškių praeitį, skausmingai atsisveikinti su herojiška tapatybe ir surasti naują santykį su istorine atmintimi. Šis nelengvas S. Foti kelias leidžia skaitytojui suprasti knygos trūkumų priežastis, kartais pernelyg radikalius apibendrinimus. Skaitytojas mato, kaip sudėtinga išeiti iš komforto zonos, susidūrus su nevienareikšmiška praeitimi. Galbūt knyga palengvins atsakymų paiešką į vis dažniau visuomenėje kylantį klausimą: ar toliau puoselėti didvyrišką praeities vaizdinį, ar kurti atminčių dialogą, kai bandoma suprasti kito patirtis, neatsisakant savųjų?
