Jei atidžiau pasidairysime, pastebėsime, kad greta mūsų daug žmonių, kilusių iš pačių įvairiausių Lietuvos regionų. Vieni į Biržus atvažiavo paskirti čia dirbti, kiti, vadinamieji meilės emigrantai, atvyko paskui žmoną ar vyrą. Per daugelį metų nusitrynė visi kultūriniai skirtumai, šie vyrai ir moterys neretai tapo didesniais krašto patriotais už čia gimusius ir augusius, o sakralinis biržietiškas „kū tuje“ iš jų lūpų skamba taip tvirtai, tarsi šiuos žodžius būtų girdėję nuo lopšio.
Šiandien kalbamės su tikru žemaičiu, gyvenančiu Biržuose jau keturis dešimtmečius. Daugeliui pažįstamas Virginijus Degutis daugiau nei tris dešimtmečius atidavė Biržų rajono keliams.
Nuo gegužės mėnesio pasitraukęs iš AB „Kelių priežiūra“ Šiaurės regiono Pasvalio kelių tarnybos Biržų meistrijos vyriausiojo inžinieriaus pareigų, vyras kol kas mėgaujasi poilsiu. Tačiau ilgai tinginiauti jis neketina.
– Kalbantis su Jumis, nejutau žemaitiško akcento. Kaip Jums sekėsi kalbiškai adaptuotis biržietiškoje aplinkoje, ar daug nežinomų žodžių pradžioje teko išgirsti?
– Seniau žmona sakydavo, kad kol autobusu iki Šiaulių nuvažiuojame, su mano kalba viskas gerai, susikalbėti galima. O už Šiaulių jau Žemaitija prasideda, tai ir mano kalba atitinkamai persijungdavo.
Čia atvažiavus buvo keistų žodžių, kurių prasmė pradžioje buvo visai nesuvokiama. Tarkime, „apsėdai“. Galvojau, kas čia per reikalas, ką tas žodis reiškia. Pas mus Žemaitijoje vartojamas posakis „budynės“, dabar jis tapo bendriniu. Reiškia, prie žmogaus budi. O čia dviprasmiškai skamba – apsėsti, apsėdimas ar apsėstasis. Bet ausis greitai priprato ir dabar jokių klausimų šis žodis nebekelia.
– Kur yra Jūsų šaknys ir kokie gyvenimo vėjai Jus atbloškė į Biržų kraštą?
– Mano vaikystės namai buvo Viekšniuose, pačiame miestelio viduryje, ant bruko. Visa aikštė ir mūsų namo kiemas buvo brukavoti. Senovinis namas, daugiabutis, greičiausiai anksčiau žydams priklausęs. Nežinau, kieno tikrai jis buvo, tačiau visose istorinėse Viekšnių nuotraukose mūsų namas matyti. Ir iškabos virš langų įvairios matyti. Namo rūsyje buvo kepyklėlė, ten mano tėtis dirbo. Taigi, esu miesčionis, kaip mano baba sakydavo.
Vidurinę mokyklą Viekšniuose baigiau gerais pažymiais, stojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Ir neįstojau, matematikos egzaminas pavedė. Kad nepaimtų į sovietinę armiją, įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti fiziką. Prasimokiau trejus metus, ketvirtame kurse mečiau visus mokslus ir išėjau į sovietinę armiją. Jaunystės klaidos ir paklydimai, ką čia daug pakomentuosi.
Atitarnavau dvejus metus sovietų kariuomenėje, grįžau į Vilnių. Pradėjau dirbti, susipažinau su Rūta, būsima žmona. Tuo metu jį baigė Vilniaus universitetą. Žmona ir pasiūlė kraustytis gyventi į Biržus, kur gyveno jos tėvai. Aš sutikau, nes nieko apie Biržus nežinojau, o kai nežinai, tai lengvai ir sutinki. Susituokėme ir atvažiavome į Biržus lygiai prieš 40 metų, per Jonines bus jubiliejus.
Nesigailiu atvažiavęs į Biržų kraštą, viskas čia gerai. Jokių esminių skirtumų nejaučiu. Patinka, kad čia daug vandens, aš pats ant Ventos kranto užaugau. Nesu žvejas, bet vandens buvimas netoli namų yra būtina sąlyga gyvenimui.
– Kaip tapote kelininku, nors studijavote fiziką?
– Atvažiavus į Biržus reikėjo darbo ir buto, tai pirmiausia apėjome visas statybines organizacijas, nes ten gauti butą buvo didesnė tikimybė. Paaiškėjo, kad melioracijos įmonė baigė statyti gyvenamąjį namą ir ketina pradėti kitą. Tai ir pasukau į melioraciją. Dirbau paprastu darbininku, bet laiku susizgribau, kad reikia pabaigti mokslus. Nuvežiau dokumentus į Žemės ūkio akademiją, mane iškart priėmė, pagreitintai baigiau kursą. Man užskaitė daugelį disciplinų, kurias praėjau pedagoginiame institute, viskas ėjosi lengvai, ir tapau inžinieriumi hidrotechniku. Melioracijos įmonei tada vadovavo Vytautas Čiuplinskas, jis buvo autoritetą turintis vadovas. Įmonėje dirbo daug žmonių, turėjome didžiulius objektus, labai intensyvus buvo laikotarpis. Darbų vykdytoju išdirbau iki 1990 metų – pasivaikščiojau pakankamai po laukus, ypač Vabalninko kraštą. Ten atmintinai žinojau kiekvieną griovį. Tada perėjau į vietinių kelių padalinį, nes ten prireikė vadovo. Pradėjau statyti kelius. Darbo pakako, tada melioracijai dar buvo skiriami dideli pinigai. Apie 1996 metus, kai antrą kartą ministru pirmininku tapo Gediminas Vagnorius, buvo nutarta paremti besikuriančius ūkininkus. Pagal pageidavimą jiems už dyką buvo galima nusitiesti kelią iki sodybos, išsikasti tvenkinį ir įrengti žvyruotą aikštelę technikai. Visų šitų dovanų dalinimu užsiėmė tada buvusi melioracijos eksploatacijos valdyba. Visaip atsitikdavo. Kartą nuvažiavome pas ūkininką. Nieko jis dar neturi. Mes jam sakome – jei nori, nutiesime keliuką, tvenkinį iškasime ir dar kiemo aikštelę technikai pažvyruosime. Ūkininkas pasižiūri ir sako: „Ne. Paskui jūs manęs pinigų vis tiek prašysite, aš nieko neturiu ir man nieko nereikia“. Nors akivaizdu, kad žmogui tikrai šito reikia, net jei namą jam kada nors teks parduoti, su keliu žymiai didesnė kaina bus. Nepavyko mums to ūkininko įkalbėti, atsisakė valstybės dovanų. Tuo metu buvo žmonėse daug visokių baimių ir nepasitikėjimo.
Daug mes tada tokių keliukų ūkininkams nutiesėme, ir manau, kad šis Vyriausybės žingsnis labai pasiteisino.
Dirbau šiame sektoriuje iki 2002 metų, tada perėjau į tuometinę VĮ „Panevėžio regiono keliai“ Biržų kelių tarnybą vadovo pavaduotoju. Ten ir dirbau iki dabar. Keitėsi pavadinimai, keitėsi struktūra, daug kas keitėsi, bet keliai liko tie patys.
– Iš melioratorių – kelininkų perėjote į valstybinę kelių įmonę. Ar pajutote skirtumą tarp giminingų įmonių?
– Iškart pajutau. Pirmiausia darbo valandomis. Melioracijoje paprastai būdavo ilgos darbo valandos. Sovietmečiu, būdavo, grįžti iš darbo, praveri duris ir matai, kaip televizoriuje Brežnevas į tribūną lipa. Vadinasi, 21 valandos žinios prasideda. Vargino toks gyvenimo ritmas – nei namų, nei šeimos beveik nematai. O kelininkų – valstybinė įmonė, penktą valandą popiet darbas baigiasi. Pradžioje net keista buvo, atrodė tiek daug laisvo laiko atsirado.
– 2017 metas įvyko bene didžiausia valstybinių kelių priežiūros įmonių pertvarka per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Regioninės kelių įmonės sujungtos į naują valstybės įmonę „Kelių priežiūra“, o kelių valdymas perduotas Kelių direkcijai. Jūs dirbote tuo permainų laikotarpiu. Ar realiai pasijuto šios pertvarkos poveikis?
– Didžiuliai pasikeitimai. Ir organizaciniai, ir valdymo principai dabar visai kitokie, iš senųjų nebeliko nieko. Ir požiūris į darbą, ir valdymas skiriasi kaip diena ir naktis. Žinoma, nėra viskas kaip sviestu patepta – buvo ir yra sėkmių ir nesėkmių, tačiau kitaip ir būti negali.
Aš šiai pertvarkai priekaištų neturiu, reikia pereiti prie naujų, modernių ir šiuolaikiškų veiklos formų.
Prieš baigiant darbą teko padirbėti prie naujos tvarkos ir naujoviško požiūrio į darbo organizavimą. Ten yra daug įdomių dalykų. Viskas remiasi griežta apskaita ir kontrole, kuri vykdoma techninėmis ir programinėmis priemonėmis. Visos mašinos ir mechanizmai kontroliuojami nuotoliniu būdu, užduotis darbuotojai kiekvieną rytą gauna į tarnybinius mobiliuosius telefonus. Valdymo centre matomi ir vertinami užduoties atlikimo rezultatai. Darbuotojas negali nieko pakeisti, negali nieko apgauti, nes visą laiką yra stebimas jo mechanizmo darbas – kokiu greičiui dirba, kur važiuoja, kiek stovi. Visi darbai standartizuoti, nustatytos trukmės ir turi technologinius aprašus. Tokių duomenų pagrindu kompiuteris suformuoja užduočiai skirtą laiką. Kaip aš čia papasakojau, tai tik labai supaprastintas variantas, iš tiesų yra gerokai sudėtingiau. Neperdedant galima sakyti, kad tai tikrai vakarietiškas požiūris į darbų planavimą ir organizavimą. Žmones kelių įmonėse dirbti motyvuoja geras atlyginimas, geros darbo sąlygos, didžiulis dėmesys skiriamas darbų saugai.
Techninis proveržis kelių priežiūros ir statybos srityje galėtų būti ir didesnis. Dabar kelių priežiūrai yra naujų technologijų, gerokai efektyvesnių, nei dabar naudojame. Mes dabar tik duobes lopome, o taip neturėtų būti XXI amžiuje. Remontuojame per metus pusantro kilometro kelių, vieni niekai. Taip net mūsų anūkai gero kelio nesulauks.
– Tačiau kiekybinio proveržio vis nesulaukiame. Žvyrkeliai asfaltuojami vangiai, Via Baltica projektas beviltiškai vėluoja, kelių infrastruktūra daug kur visiškai nusidėvėjusi. Nors ekonomiškai valstybė tvirtėja, kelių būklė daugeliu atveju kieka apverktina. Kodėl taip yra?
– Todėl, kad toks politikų požiūris. Kuo toliau, tuo mažiau kelių priežiūra sulaukia politikų dėmesio. Įmonė „Kelių priežiūra“ stengiasi efektyviai dirbti – žmonės stengiasi, jos jauni vadovai irgi stengiasi. Tačiau šių metų nepalanki žiema parodė, kur atsidūrėme, ypač su žvyrkeliais. Trūksta politikams supratimo, kad keliai yra nepaprastai didelis valstybės turtas. Kai jis nusidėvės galutinai, o jo atstatymas kirs visiems per kišenes tiesiogiai, tada ateis supratimas. O dabar kelių priežiūros finansavimas atsidūrė kažkur sąrašo gale. Trūksta ūkininkams pinigų – paimsime iš skirtų keliams. Kitiems trūksta – vėl paimkim nuo kelių. Taip tęsiasi metai iš metų.
Šiemet jau tiltai pradėjo rodyti, kokia iš tiesų yra šios infrastruktūros būklė. Ir aplink mūsų rajoną tokių tiltų yra. Bet aš dar vis viliuosi, kad ateis supratimas, kokį turtą turime ir kad negalime bet kaip su juo elgtis. Turime naujovišką, pažangią kelių priežiūros įmonę, su ja viskas gerai. Trūksta tik valstybės požiūrio ir politinės valios.
– Yra dar vienas Biržuose klausimas, tarsi rusenantis nuodėgulis pelenuose. Paprastai jis įpučiamas prieš rinkimus ir kandidatai rimtais veidais bando pasakyti kažką protinga. Tai miesto aplinkkelis. Žinau, kad jūs, kaip specialistas, turite aiškų ir griežtą šito projekto vertinimą ne tik techniškai ir ekonomiškai, bet ir istoriniame kontekste.
– Mane, kaip kelininką, šis klausimas nuolatos erzina. Prieš kalbant apie aplinkkelius, reikėtų pirmiausia pažiūrėti į aplinkinius mūsų kaimynų miestelius – Pasvalį, Kupiškį, Pakruojį, Rokiškį. Visi miesteliai yra išsidėstę šalia kelio. O Biržai – pilies miestas. Jei pažiūrėsite į žemėlapį, tai matysite, kad mūsų miestas kaip saulė, į jį sueina spinduliai – keliai. Nėra nė vieno kelio, praeinančio pro šalį, visi keliai veda į pilį. Taip susiformavo istoriškai. Mūsų kaimyniniai miesteliai – vieni iškėlė gatvę už miesto ribų, kiti truputį pasislinko nuo praeinančio kelio – štai jums ir apvažiavimai. O į Biržus subėga devyni ar dešimt kelių, mes negalime padaryti apvažiavimo iš vieno šono – vien krašto kelių kokie keturi ateina. Sankryžoms dabar keliami ypač aukšti reikalavimai, jų statyba labai brangi. Visas projektas būtų nepaprastai brangus. Tokiu atvejų reikėtų galvoti apie apvažiavimą apie visą miestą, žiedinį kelią. Be to, viskas vyktų karsto regione. Jei kažkoks stebukladarys skirtų tokius pinigus, pasistatytume tikrąją ta žodžio prasme auksinį kelią. O kas tuo keliu važiuotų? Keli miškovežiai, keli sunkvežimiai ir visi lengvieji automobiliai. Atkirstume miestą nuo transporto srautų. Verslas palaipsniui imtų keltis į pakraščius, arčiau magistralių. Jei važiuosite pro Kuršėnus ar Rokiškį, atkreipkite dėmesį, kur statomi prekybos centrai ar parduotuvės. Dabar miestelis gyvas, o kaip būtų tada? Jei toks apvažiavimas atsirastų, 7 ar 9 kilometrai miesto gatvių, kurios dabar prižiūrimos, remontuojamos ir barstomos valstybės įmonės, atitektų savivaldybei. Iš kokių lėšų miesto valdžia užtikrintų jų priežiūrą? Tektų atimti ir iš miesto, ir iš seniūnijų. Apibendrinant manau, kad jokio ekonominio efekto toks labai brangus projektas neduotų. Ir istoriškai, ir ekonomiškai tai būtų didelė klaida. Verčiau reikia inžineriškai galvoti, kaip sutvarkyti Pasvalio ir Respublikos gatves gyventojų patogumui.
Pirmiausia reikia sutvarkyti visus važiuojamoje dalyje esančius šulinius, sutvarkyti keletą sankryžų. Tai kainuos, bet palyginus su apvažiavimu tai niekiniai pinigai. Reikia nustatyti, kur yra kažkokie garso kanalai, pastatykime ten apsaugines sieneles. Reikia nepamiršti, kad yra bendra transporto srautų mažėjimo tendencija. Rusijos ir Baltarusijos sienų uždarymas jau pasijautė, su šių šalių numeriais automobilių, važiuojančių per Biržus, beveik nebeliko. Kai bus pastatytas geležinkelis „Rail Baltika“, tai irgi paveiks pervežimus. Todėl apie apvažiavimus geriau nebesvaigti.
– Kuo ketinate užsiimti toliau? Tik nesakykite, kad dabar būsite toks tipinis daugelio įsivaizduojamas pensininkas, kuris per dienas kuičiasi darže ir sode, trina sąnarius kaulažolių tepalu, o vakarais per televizija žiūri laidą „Duokim garo“.
– Nieko neveiksiu, sėdėsiu namuose. Kokį mėnesį, gal daugiau. O tada žiūrėsiu, kuo užsiimti, jėgų dar yra. Su daržininkyste proveržio nebus, sukišus rankas į žemę manęs neaplanko nušvitimas. Labai noriu imtis kažkokios veiklos, kur pats sau vadovas būčiau. Taip man tie samdomi darbai nusibodo, dabar noriu pats sau darbdaviu būti.
