Jei būčiau gimęs trisdešimt metų anksčiau – garantuotai studijuočiau turbūt tą patį – istoriją – tik, žinoma, Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko vardo (ir Raudonosios vėliavos, ir Tautų draugystės, ir t. t.) universitete. Būčiau ne doktorantas, o aspirantas, tirčiau ne juodąją rinką sovietmečiu, o fašistinio Smetonos režimo plutokratijos apraiškas. Partijon, tikėtina, įstočiau dėl karjeros sumetimų – kad į archyvus įleistų, pavyktų lengviau gerą darbą ir butą susiveikt, žigulius, žmoną, užsiveist vaikų. Ir šiaip – kad nesikabinėtų.
Aišku, tokias nedoras prisitaikėliškas vizijas iš sąmonės veja išpūstažandis tautinis-(ura)patriotinis naratyvas: ne, viskas būtų kitaip! Nestočiau nei komjauniman, nei partijon juolab. Laisvalaikiu drėgnam rūsy pavogta spausdinimo mašinėle dauginčiau atsišaukimus („Pakelk galvą, lietuvi“), kaimuose ir miškuose slapčia rinkčiau šaunikus ir sprogmenis. Viską suplanuočiau ir pribėgęs prie vyriausybinio kortežo nupilčiau Sniečkų (jei šis dar būtų gyvas) arba Griškevičių (jei nebebūtų). Po šio mano patriotinio žygdarbio kiltų masinis ginkluotas sukilimas, kagėbistus pakartų ant stulpų, o apsimyžę raudonarmiečiai bėgtų neatsigręždami. Lietuva būtų laisva ir laiminga, G7 ir, žinoma, dominuotų puslaidininkių srityje, voilà.
Pas mus madinga labai gerai apie save galvoti. Ir blogai apie kitus. Ypač – apie kitų poelgius praeityje. Toje, kurioje mes nebuvom ir negalėjom būti. Ten, kur patys velnias žino, kaip pasielgtume.
Pajuokavom ir užteks. Pas mus madinga labai gerai apie save galvoti. Ir blogai apie kitus. Ypač – apie kitų poelgius praeityje. Toje, kurioje mes nebuvom ir negalėjom būti. Ten, kur patys velnias žino, kaip pasielgtume. Ten, kur būtume galbūt penkiskart šlykštesni niekšai nei tie, iš kurių šaipomės; tie, kurių nepatogiais biografijos faktais badom akis. Tai – žmoniška.
Pastarųjų dienų robaksas – viename portale paskelbta informacija apie kelių žinomų visuomenės veikėjų priklausymą komunistų partijai – gera iliustracija.
Neskiriant pernelyg daug dėmesio bendram kontekstui (kiek iš viso tuo laiku Lietuvoje buvo kompartijos narių), galimai tokių poelgių alternatyviai kilmei (ar nebūta minčių pasinaudojant kompartijos platforma žengti žingsnius Nepriklausomybės link?) – išmetami faktai, ir va, piliečiai, te jums: šitie šunes buvo kompartijos nariais – plėšykit. Nenustebčiau, jei taip pateikiant informaciją dalis neįsigilinusių (ir, žinoma, sovietmečiu negyvenusių) skaitytojų minėtų veikėjų priklausymą kompartijai tada, prieš trisdešimt kelerius metus, prilygintų dabartinių penktakoloninkų „draugystės forumams“ Baltarusijoje ir Rusijoje.
Žvelgiu į minėtų straipsnių autorių vardus ir mintiju: o kas jos būtų, jei gimtų trisdešimt metų anksčiau? Ar leistų pogrindinius prieš sovietinį režimą nukreiptus laikraštukus, juos platintų ir nuolat rizikuotų atsidurti kokioje nors uždaro tipo psich. ligoninėje? O gal visgi dirbtų kokioje nors „Komjaunimo tiesoje“ ir savaisiais tekstais pliektų režimui neįtikusiuosius, disidentus, hipius, dvasininkus, buvusius partizanus? Noriu tikėti auksinės mūsų žurnalistikos šviesia prigimtim, taigi, laikau pirštus sugniaužęs už pirmąjį variantą.
Žvelgiu į minėtų straipsnių autorių vardus ir mintiju: o kas jos būtų, jei gimtų trisdešimt metų anksčiau? Ar leistų pogrindinius prieš sovietinį režimą nukreiptus laikraštukus, juos platintų ir nuolat rizikuotų atsidurti kokioje nors uždaro tipo psich. ligoninėje? O gal visgi dirbtų kokioje nors „Komjaunimo tiesoje“ ir savaisiais tekstais pliektų režimui neįtikusiuosius, disidentus, hipius, dvasininkus, buvusius partizanus?
Toks jau tas dalykas – pilietinė drąsa. Keistas ir nenuspėjamas. Pačiam man pažįstamas noras pabėgti nuo aktualių nūdienos problemų ir, išsitraukus kokį seniai suirusį skeletą iš tamsaus archyvinio škafo, jį viešai paspardyti. Po to užversti užrašus, užsimesti striukę, atsisveikinti su skaityklos darbuotoja ir žingsniuoti Gedimino – ne Stalino ar Lenino – prospektu prieš srovę, nors tik pėstute, nors tik taip, bet vienatinį sykį prieš srovę: žiūrėti, kaip šimtai traktorių kažkodėl blokuoja visą sostinės centrą.
Bet man gi archyvai įdomesni.
Bernardinai.lt
Darius Indrišionis, publicistas, istorikas
