LYG
Auštant – lyg dvi baltos šmėklos ar protėvių sielos? – du balti gandrai sparčiai vaikšto per lauką.
Apyaušrio sutemose subaltuoja šalnos laukas.
Ką jie ten gali rasti, tie amžini maisto ieškotojai – du baltieji gandrai – Ciconia ciconia L. – sidabriniuose šalčio raštuose?
CITATA MEKO METUOSE. JONAS MEKAS APIE TĖVYNĘ IR SKURDĄ
„Ką aš galiu atsakyti į jūsų apgailestavimus, į jūsų praėjusių dienų ašaronę? Taip, gražu buvo. Jūsų gyvenimas buvo gražus, ir jums gaila jo. Aš kasdieną girdžiu jūsų skundus, visur. (…) Ir prie kiekvieno to skundo, prie kiekvieno apgailėjimo girdžiu tėvynę minint. Ir aš nenorom tada galvoju: tėvynė? Galbūt šie žmonės ne jos taip ilgis, o tik tų visų gėrybių, kurias ten turėjo, tų daiktų, tų rūbų, tų pilnų aruodų. Ir ką aš, ką aš turiu daryti? Tiek kartų, kiek girdžiu tuos skundus, aš jaučiuosi taip nejaukiai ir nesmagiai, ir kaip svetimas tarp svetimų. Nuo pat vaiko dienų, kaip juoda ranka, mane sekė skurdas. Mes, vaikai, ilgom akim žiūrėdavom, kaip kiti, turtingesnių vaikai, valgo skanėstus, ir turi slides ant ledo čiuožti, ir apsirėdę gražiais, tik jiems siūtais drabužiais – ak, kai mums tekdavo brolių išaugti. O slidės, mes vinį sulenkę įkaldavom medin ir tursinėdavom ant valkų, viena koja pasispirdami. Ir mūsų mokyklinės knygos – jas tėvas pirkdavo kitų nunešiotas, be penkių lapų iš vieno galo ir iš kito galo – juk negi mokėsi už naują kelis litus, kai tie litai taip brangūs, taip reti, o skolintojai lipa ant nugaros su procentais ir terminais ir vekseliais – ak, kas suskaičiuos visa. Ir pyragas – tai tik per didžiausias šventes, ar kartais iš turgaus mama kelias bandutes ir kepalėlį. Taip skanu, taip šventiška tada, kad net šokdavom aplink.
Ne, ne tai, ne gerą gyvenimą aš prisimenu čia, ne tai traukia atgalios. Ir kai imu maisto normą, lagery, aš galvoju apie tai, kad šią savaitę aš turėsiu ko valgyti, ir kitą savaitę irgi – savo dalį vis gausiu. Ir tai kur kas geriau, negu anos pusbadžių dienos Biržuose, kai savaitės vidury, pritrūkus duonos, sviesto, su pluta ir bulve laukdavom pirmadienio, kai atvažiuos kas iš namų, atveš ką.“
1948, balandžio 23 d. Jonas Mekas. Žmogus be vietos.
Nervuoti dienoraščiai, Vilnius, Baltos lankos, 2000.
MAIDANAS
Keliavom su pusbroliu ratu aplink Indiją.
2013 pabaigoje, 2014 pradžioje.
Internetas toje kelionėje daug kur buvo prabanga. Tad vos patyrus tą prabangą žiūrėdavom, kas dedasi Kyjive.
Beveik netikėjau, kad laimės… euromaidanas.
Buvo baisoka, kad visa tai bus nuslopinta, užgniaužta…
Galvojau: Ukraina ne Lietuva, kur kadaise laimėjom prieš imperiją.
Tačiau, dundant traukiniams, bėgo dienos, atėjo Naujieji Indijos pietuose ir praėjo, o Maidanas vis buvo gyvas.
Indijoje kelionės metu netgi regėjau vietovės ar aikštės pavadinimą Maidan (!) užrašytą kažkur ant kažkokios vietovardžio lentelės.
Visa tai prisiminiau iškart, vos rašistams užpuolus nepriklausomą Ukrainos valstybę vasario 24-ąją.
Paralelė laike ir erdvėj nusidriekė sąmonėje – internetas Indijoje, kai seki žinias apie Maidaną, ir čia, šiemet, Lietuvoj – kai vos pabudęs sekdavai-seki – ir seksi tai, kas dedasi Ukrainoje.
Šiandien Ukraina, jau trečias mėnuo atremianti agresorių, yra stebuklas.
Slava Ukraini!
