Profesorės Viktorijos Daujotytės kalba, pasakyta monsinjoro K. Vasiliausko minėjime, vykusiame balandžio 21 d. Mokslų Akademijoje.
1918–1923 metais, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos penkmečiu, gimė talentingų žmonių, kuriems buvo lemta ir kalėti lageriuose, ir patirti neblėstančią garbę. Kazimieras Vasiliauskas – vienas iš jų. Mylimą ir gerbiamą kunigą lydime per šimtmečio ribą. Tvirtiname, kad Lietuvos atgimimo, persitvarkymo, nepriklausomybės atgavimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, nors neužėmė jokio posto, jis buvo viena reikšmingiausių figūrų. Žmogus, gebėjęs garsiau ir visai tyliai būti tarp žmonių, su žmonėmis ir žmonėms. Neskirstydamas, neišskirdamas ir neatskirdamas nė vieno, kuris jo šaukėsi, kuriam buvo reikalingas.
Tėvų ir savo namų vaikas, motinos giedojimą Vabalninko bažnyčioje patyręs kaip didelį stebuklą, lydėjusį jį visą gyvenimą. Anksti pasirinkęs kunigo kelią, priklausęs kunigų kartai (iš jos ir popiežius Jonas Paulius II), itin sunkiai išbandytai. Gimnazistas ateitininkas, keltas į šviesą taurių idealų, anksti pajutęs bendrystę su talentingaisiais savo kartos poetais, literatais. Žemininkas, Biržų-Vabalninko žemės augintinis, apsuptas poetų, nuo Broniaus Krivicko, Pranės Aukštikalnytės iki Jono Strielkūno.
Politinis kalinys, tremtinys. Šachtininkas. Gyvenimas kaip laiptai – gilyn, po žemėmis. Ir aukštyn, į dangų, kur kilo ir motinos bažnytinė giesmė. Ir jo paties malda. „Žemės laiptai“. Visą gyvenimą jautė, kad ir jam ir kad už jį Jurgio Baltrušaičio ištarta žemės laiptų frazė ir metafora. Ir kad nieko teisingiau, nei sakė poetas, neįmanoma pasakyti: yra šviesos ir tamsoje, ir laisvės mirksnis kalinio vienutėj…
Ir pats kopė bei leidosi amžinaisiais žemės laiptais. Ir mažųjų bažnytėlių, ir svarbiausios Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros – laiptais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas – Vilniaus katedros klebonas. Aukščiausia ir labiausiai simbolinė jo tarnystė. Prie Karalaičio – šv. Kazimiero kojų. Ir prie kojų žmonių, vaikų, sukviečiamų į šv. Mišias.
Pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais Kazimieras Vasiliauskas kūrė naujas parapijas, remdamasis savo širdim ir Evangelija telkė žmones, ramino, gydė, stiprino – ką palaikydamas už rankos, ką apkabindamas, ką geru žodžiu padrąsindamas. Turėjo ypatingų galių atpažinti tuos ir tą, kuris Evangelijoje vadinamas Zachiejaus vardu. Lankėsi ir buvusių „sovietinių muitininkų“ namuose, girdėjo ir evangeliškai skambančius teisesnių už teisiausius priekaištus: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ Priėmė ir iš šių nusidėjėlių bažnyčiai ir vargšams skiriamas aukas. Žinojo, kad gydytojo reikia ne sveikam, o ligoniui.
Jaunas Kazimieras, dar Kaziukas, koks liko patiems artimiausiems, klausė kaip Vytautas Mačernis: „Kas mes esam? Kas yra žmogus?“ Senatvėje atsakinėjo kaip išminčius, kaip tas, kurį gal buvo girdėjęs ir Jurgis Baltrušaitis, eilėraščio „Ave, Crux!“ („Sveikas, kryžiau!“) autorius. Imk savo kryžių, dėkis ant pečių, suprask, kad Dievo pasaulis nebaigtas kurti, kad šventovė nebaigta statyti. Jei tu nuneši kryžių tau skirto kelio dalį, tai gal ir kitas nuneš. Jei matai, kad tas kitas klumpa, paremk savo pečiu.
Nebuvo teologas teoretikas, buvo gyvo tikėjimo, kasdienio pastoracinio darbo praktikas. Ekumeninio nusiteikimo, tarpreliginio dialogo katalikų kunigas. Kunigas, mokęs gyvenimo ir tikėjimo kantrybės, kaip pačios didžiausios išminties. Siekęs, kad bažnyčia būtų gyva, kad pajėgtų dalyvauti žmonių gyvenimuose. Kunigas turi atsiliepti, jei tik jo pasigendama, jei tik jo šaukiamasi, – tokia buvo Monsinjoro asmeninė nuostata.
Rusų klasikos skaitytojas, Fiodoro Dostojevskio antikvarinius raštus nusipirkęs už paskutinius pinigus, lageriuose išmokęs rusų kalbos, Monsinjoras jei ir ne pamokslą, tai kokią viešą savo kalbą kad ir kuklioje dvasios puotoje būtų užbaigęs ir tokiu šventumo akcentu: „Slava Ukraine! Herojams garbė!“. Žinojo šios garbės kainą.
Netikėčiausias apibūdinimas, kurį iš Monsinjoro atsimenu, taikytas ir žinomam poetui – „anoniminis krikščionis“. Nesutriko išgirdęs nustebimą: maždaug kaip anoniminis alkoholikas? Panašiai, – atsakė – esi, tik neprisipažįsti. Esi, tik nedrįsti būti.
Nebrėžė griežtos ribos tarp tikinčio ir netikinčio, pasikliovė žmogiškumu, suvokė žmogaus dvasios komplikuotumą, abejones, klystkelius.
Svarbiausias Monsinjoro klausimas, kurį girdėjau persakytą: „Iš kur tu žinai, kad esi netikintis?“
Didžiausias įspūdis iš paskutinės kelionės, iš gimtojo Vabalninko klebonijos: buvo jau silpnas, rudens kelyje pavargęs, sužvarbęs. Klebonas pasiūlė prigulti, palietė šaltas kojas, atnešė savo kojines ir pats jas apmovė.
Ir tokia paprasta būna simbolika.
Ir dėl paprastumo kartais tokia gyvybinga, kad ištveria šimtmečius.
