Biržuose, Kilučių ežero ir Apaščios upės pakrantėje, įsikūręs „Butėnas Hotel“ viešbutis bei restoranas turi savo koloritą. Į jį bei į Biržų miesto gyvenimą daug naujų spalvų bei temperamento įnešė čia apsigyvenęs bei įsidarbinęs virtuvės šefas 32 metų Giuseppe Cina. Iš Italijos, Sicilijos kilusį vyrą į savo gimtąjį kraštą atsiviliojo biržietė sužadėtinė 33 metų Justina Butaitė.
Penkiametė poros dukrytė Luna Rosa Lili Cina, kaip juokiasi tėvai, yra lietuviško kaimo ir Sicilijos karščio mišinys.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Sužadėtiniai Justina ir Giuseppe jau septynerius metus yra kartu. Storų lietuviškų – itališkų jų vestuvių dar nebuvo. Abu sako, kad tuoktuvėms vis neranda laiko. Daro karjeras, tvarko savo namą, augina dukrytę. Bet stebint vienas į kitą spindinčiomis akimis žiūrinčią porą akivaizdu, kad vestuvės anksčiau ar vėliau įvyks.
Lietuvaitė Justina ir italas Giuseppe susipažino Anglijoje, viename Jorkšyro regiono miestelyje.
Čia kelionių turizmo vadybą baigusi Justina dirbo pagal specialybę.
Kartą su drauge ji užėjo į vieną sicilietiškame restorane vykusį pobūvį – buvo surengtas restorano plėtros atidarymas. Čia Justina susitiko su Giuseppe… ir nebeišsiskyrė.
Giuseppe sako, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jam labiausiai patiko lietuvaitės akys ir tai, kaip ji rūpinasi ir prižiūri save, daro karjerą. O vėliau dar labai jam patiko, kad draugė labai rūpestinga ir juo labai rūpinasi.
Justina sako niekada negalvojusi, kad jos vyras bus italas. Bet jai patinka italų kitoniškumas. Sako, kad jų charakteris kitoks, jie turi daug aistros viskam, ką daro, – darbui, šeimai, veikloms.
Dar Justinai labai patinka, kad italai yra šeimos žmonės. Šeima jiems – viskas. Tai ji jaučia ne tik matydama savo sužadėtinio bendravimą su artimaisiais, bet ir su ja bei dukryte. Justina pati nuolat turėjo ir tebeturi glaudų ryšį su Biržuose gyvenančiais tėvais Lilijana ir Gintautu Butomis, todėl jai tai yra labai svarbu.
Darbe – visa šeima
Giuseppe nuo 7 metukų su šeima iš Italijos išvyko gyventi į Airiją, po to Angliją. Čia jo šeima – du broliai, tėvai – įkūrė ir draugiškai dirbo šeimos restorane. Virtuvės šefas yra Giuseppe tėtis. Giuseppe buvo restorano veidas – priimdavo svečius, su jais bendraudavo.
Šis šeimos restoranas buvo laimėjęs daug apdovanojimų ne tik už geriausiai gaminamą maistą, bet ir gražiausią lauko sodą.
Italams įprasta su savo antrosiomis pusėmis kartu dirbti ar kurti verslą. Tad Giuseppe ir Justiną kvietė eiti dirbti pas jį į restoraną. Bet biržietė mano, kad vyras su žmona negali dirbti kartu, nes yra tikimybė pradėti pyktis. Jai atrodo, kad namai yra ta vieta, kur šeima susitinka, tai neturėtų būti darbas.
Giuseppei atrodo atvirkščiai. Jis svarsto, jei ateityje įkurtų savo verslą, kviestų Justiną dirbti kartu.
Viską lėmė atsitiktinumai?
Gimus dukrytei Lunai kurį laiką tėvai iš pradžių keisdavosi darbe – iki pietų dirbo mama, vaiką saugojo tėtis, o po pietų atvirkščiai. Ir taip ilgus mėnesius.
Pašnekovai nuo tokio gyvenimo tempo labai pavargo. Nebuvo šimtaprocentinių planų, kad reikėtų kažką keisti, bet vis išlįsdavo mintis, jog reikėtų vykti gyventi į Lietuvą.
Vėliau visi jų reikalai sprendėsi tarsi viena atsitiktinumų grandinė.
Į Biržus atostogų 2020 metais su dukryte atvykusi Justina netikėtai pamatė darbo skelbimą. Pasiūlė įmonei savo paslaugas – ir buvo priimta personalo vadybininke. Moteris sako, kad darbas jai patinka, čia rado save ir nieku gyvu nenorėtų jo keisti.
Kol į Biržus atvyks Giuseppe, Justina ieškojo šeimai namo. Norėjo autentiško, kitokio, ne miesto centre, kad būtų daug erdvės.
Netikėtai pamatė skelbimą, kad parduodamas gyvenamasis namas soduose Obelaukių link. Nuvykusi pamatė didžiulę terasą… ir namą įsimylėjo. Čia porai viskas labai tiko ir patiko.
Taip buvo nupirktas šeimos būstas, netrukus pas šeimą atvažiavo ir Giuseppe.
Pradėjo ieškoti, į kurią vaikų ugdymo įstaigą galėtų eiti Luna. Metų viduryje tai buvo gana sudėtinga. Šeima džiaugiasi, kad juos priėmė „Drugelis“ – sako, kad tai labai draugiška ir šauniai visais besirūpinanti įstaiga.
Luna kalba trimis kalbomis. Su seneliais – itališkai, su tėčiu – angliškai, su mama – lietuviškai. Jai labai patinka lankyti vaikų darželį, kur yra daugybė judriam vaikui naudingų veiklų.
Giuseppe artimieji jau ne kartą lankėsi Biržuose. Jo mama atvažiuoja per kiekvieną judviejų dukrytės gimtadienį vasario 21 dieną, dažnai atvyksta ir tėtis. Neseniai buvo atvažiavusi ir teta.
„Kai ji pamatė Lietuvą, buvo nustebinta gerąja prasme. Čia buvo labai šilta, daug žalumos, aplink nuostabi gamta“, – kalbėjo Justina.
Pakilo restorano lygis
Ar Giuseppė nebijojo vykti gyventi į Lietuvą? Sako, ne, nes matė, kad yra daugiau galimybių pradėti naujus dalykus gyvenime, save išbandyti. Tik iki šiol vis dar labai pasiilgsta savo likusių artimųjų ir restorano.
Poros namų ūkiniame pastate jis įkūrė tikrą mini Italiją. Čia daug itališkų daiktų, net promočiutės sekcija.
Atvykęs į Biržus Giuseppe kurį laiką tvarkė naujus namus, buvo trumpam išvykęs į Norvegiją.
Kartą Justina užsuko į R. Butėno restoraną papietauti. Išsikalbėjo su savininku. Šis užsiminė, kad ieško virtuvės šefo. Justina pasakė, kad jos gyvenimo draugas yra dirbęs restorane ir puikiai gamina. Šis pakvietė Giuseppe ateiti – abu pasikalbėjo, tiko, patiko, ir taip italas pradėjo veiklą restorane.
„Mammamia“, – taip apibūdina savo darbo pradžią Giuseppe.
Iš pradžių nesuprasdavo, kas nurodyta lietuvių kalba parašytuose užsakymo lapeliuose, ką jam sako kolegos. Bet laikui bėgant jis ne tik pradėjo suprasti ir kalbėti lietuviškai. Įvedė kai kuriuos pakeitimus restorano darbe ir meniu. Jis mano, kad jam dirbant pakilo restorano virtuvės lygis ir standartai. O dar didesnis tandemas atsirado, kai su žmonėmis atėjo dirbti Vigilija Frankienė. Apie jų surengtus gausių klientų sulaukusius vakarus kalbama ne tik Biržuose.
Gaminti gerą maistą užtrunka
Giuseppe atėjusiems klientams linki kantrybės. Jis sako, kad jei nori gero šviežio maisto, jį užtrunka pagaminti. Kiekvienam patiekalui reikia atiduoti visus sugebėjimus ir jį pateikti taip, kad norėtų valgyti ir skrandis, ir akys.
„Esu dėkingas, kad mane vertina ir savininkas, ir kartu dirbanti komanda. Kad leidžia improvizuoti, nors būna ir daug emocijų“, – sako Giuseppe.
Jis mėgsta esant laiko pats išnešti savo pagamintus patiekalus klientams ir prisistatyti. Tuomet sulaukia daugybės komplimentų.
„Labai svarbu ne tik maistas, bet ir pagarbus pateikimas, atėjusiam pavalgyti žmogui svarbu matyti, kad jis yra vertinamas“, – sako italas.
Virtuvės šefas labiausiai vertina tai, kas susiję su jūros gėrybėmis, žuvimi. Šių patiekalų gaminimas atitinka jo charakterį.
Klientai giria italo gaminamą tiramisu, spagečius su jūros gėrybėmis, nuostabiai paruoštą aštuonkojį.
Giuseppe neslėpė, kad kai kurių produktų Lietuvoje sudėtinga rasti. Tačiau jis pabrėžė, kad čia labai kokybiškos daržovės. Neranda ir kai kurių prieskonių, tad virtuvėje tenka eksperimentuoti.
Gaminimas namie – relaksas
Kas gamina šeimos namuose? Abu vienu balsu atsako, kad Giuseppe.
Tai jam yra relaksas. Sužadėtinė sako, kad net jei virtuvėje tėra du maisto produktai, Giuseppe iš jų sugeba skaniai pagaminti ir gražiai patiekti. Tuo dažnai nustebina šeimos narius.
Dar italui labai patinka dirbti sode. Jie augina daug prieskoninių augalų, kurie dažnai iškeliauja į restoraną.
Pašnekovai džiaugiasi, kad jie gerai sutaria su kaimynais. Giuseppe Biržuose susirado draugų. Justinos sesuo Simona su draugu yra itin dažnas svečias jų namuose.
Italas kartkartėmis pasvajoja apie privatų verslą. Bet suvokia, kad šiuo metu to negali daryti dėl kalbos barjero. Be to, jis nieko neplanuos, jei žmona neis dirbti kartu.
Kaip italui atrodo lietuviai? Giuseppe sako, kad jie šiltesni už britus. Mėgsta viską sakyti tiesiai šviesiai. Tik gal trūksta įvairiapusiškumo.
Dar italas pastebėjo, kad vyresni žmonės labai daug dirba soduose, daržuose. Tai jam sukėlė šoką, nes buvo įpratęs, kad išėję į pensiją senoliai mėgaujasi gyvenimu. Bet taip yra tik Anglijoje, o Sicilijoje seni žmonės irgi labai daug dirba.
Moterų Lietuvoje jam teko sutikti visokių. Jos, pasak italo, daug nesišypso. Bet dažniausiai tai priklauso nuo to, kaip su jomis elgiesi.
Trūksta galimybių lavinti vaikus
„Lietuvoje tikrai yra galimybės kurtis, dirbti. Reikia nebijoti ieškoti, bandyti. Žingsnį žengti baisu, bet įmanoma“, – apie grįžimą į Biržus kalba Justina. O jos Giuseppė sako net neplanuojąs iš čia pakelti sparnų.
Biržuose jiems nieko netrūksta, nebent daugiau veiklų šeimoms su vaikais, galimybių vaikus lavinti – tarkim, teatro, šokių būrelių. O patys Biržai juos stebina švara ir gėlių gausa, sutvarkytomis viešosiomis erdvėmis.
Jei reikėtų kartoti antrą kartą, Justina vėl po mokyklos baigimo išvažiuotų į užsienį.
Ten ji įgijo patirties, pamatė kitokių kultūrų, žmonių, išplėtė akiratį.
„Mano charakteris ir būdas pasikeitė. Atsirado daugiau drąsos. Įstojau į moterų klubą, priklausau aktyvių tėvų grupei vaikų darželyje. Kai pamatai kitokio gyvenimo būdo, ir pats toks tampi“, – kalbėjo Justina Butaitė.
