Be pykčio, be pagiežos. Apsimetam, kad jo nėra?
Grįžti prie šios temos paskatino kelios priežastys: užsitęsęs S. Nėries gatvių pervadinimas Biržuose ir Vabalninke, televizijos laida apie J. Janonio paminklą ir kalėdinės dekoracijos J. Janonio aikštėje. Pompastiška geltona šventinė puošyba šiemet primena auksą, gal valdančiųjų aukso amžių? Net žvėreliai auksu žėri. Prabangos iliuzija? Naktį. Tebūnie.
Vis dėlto, manau, kad šventinis dekoras J. Janonio aikštėje yra netinkamas (stengiuosi taktiškai). Prie savižudžio revoliucinio proletariatų tribūno (pasityčiojimas ar suopračio stoka?) įrengta teatrališka gyvenimo scena – šviečiantys 2025, tviskančios eglutės ir didžiulė auksinė dovana. Žodžiu, visi laimės simboliai ir talismanai.
Ukrainoje vis dar žūsta niekuo nekalti žmonės. Nuo tų pačių, kurie mums sukūrė ir užkėlė Janonį?
Su J. Janoniu laukiam Naujųjų? Elgiamės taip, tarsi to paminklo nebūtų ar jis nieko nereikštų?! Bet jis yra ir kaip visi paminklai turi labai didelį prasminį ir emocinį krūvį.
Žinau, pati kartojau, kad sovietai iš jauno, pakankamai talentingo idealisto padarė politinę figūrą. Žinau, kad pats nukėlimo / griovimo veiksmas atrodo brutalus, žinau, kad kartoti apie karą Ukrainoje jau yra banalu. Ar tikrai? Ukrainoje vis dar žūsta niekuo nekalti žmonės. Nuo tų pačių, kurie mums sukūrė ir užkėlė Janonį? Juk paminklas jam stovi ne dėl trumpo gyvenimo, meilės lyrikos, kaip ir S. Nėriai, o kaip „Naujo ryto“, „Kalvio“ autoriui. Jeigu sutinkame, kad J. Janonio politinį mitą sukūrė sovietai, vadinasi, mes adoruojam klastotę – suklastotą, sumeluotą gyvenimą.
Mamos su vaikais eis prie žėrinčių eglučių ir gal vaikai nepaklaus, koks ten dėdė ir kodėl jis čia. O jeigu ir paklaus, jaunos mamos gali nebežinoti. Tai kam tas paminklas? Lankomi fontanai, suoleliai ir tualetai. Paminklas paliktas pats sau. Padaryta viskas, kad jo nejaustume, nematytume? Ar tikrai? Tai sąžininga? Toks adventinis klausimas iš dvasinio apsivalymo serijos.
Visada trūko drąsos ir politinės valios. Man irgi. Prisiimu dalį kolektyvinės atsakomybės. Dar tas inteligento humanizmas.
Tvirtai žinau, kad J. Janonio paminklo čia neturėtų būti. Visos progos praleistos. Dabar jau niekaip? Visada trūko drąsos ir politinės valios. Man irgi. Prisiimu dalį kolektyvinės atsakomybės. Dar tas inteligento humanizmas. Visada buvo stresas, spaudimas dėl vėluojančių darbų, plytelių, kanalizacijų ir t. t. Nuo 2011 m. niekada nebuvo ir, manau, nėra ideologiškai stiprios koalicijos, susitariama iš esmės tik dėl ūkio.
Vis dėlto siūlau kitais metais nors jau nebepuošti Janonio aikštės ir įrengti bent jau solidų informacinį stendą. Naujasis kultūros ministras, kaip žinia, apskritai linkęs palaukti, pažiūrėti, kaip kiti, nešokinėti su pareiškimais. Jo nuomone ir S. Nėries gatvių nereikia keisti. Tai gal sulauksim ir Naujo ryto?
Paminklai statomi, gatvės, aikštės skiriamos tiems, kuriais norėtume sekti, kartoti jų pasirinkimus, palikti būsiantiems. Kas norėtų sekti S. Nėrim ar J. Janoniu?
Saulė ta Lenino – Stalino / Visai žmonijai šviesi“ (S. Nėris)
„Karšto telefono“ komentatoriams, dėkodama už reakcijas, primenu, kad niekas iš TS – LKD (net Vytautas Linkevičius!) niekada nerašė, nesakė, kad viskas blogai. Vertiname tik konkrečias situacijas, faktus. Turime ne tik teisę, bet ir prievolę.
Dabar dar kartą apie Salomėjos Nėries gatvių pervadinimo darbo grupę, kuri mero potvarkiu sudaryta balandžio mėnesį. Tai, ko gero, yra neįgalumo rekordas. Aišku, per vidurį buvo vasara ir rinkimai. Paskutiniame, spalio 21 dienos, posėdyje nuspręsta rengti Biržų gyventojų apklausą, tai klausimas (vienas vienintelis!) startavo gruodžio 9 dieną, nuomonę pareikšti galima iki 2025 m. sausio 10 d. Komisijos darbas jau pratęstas iki gruodžio 31 dienos, tai vėl reikės tęęęsti? Chebra, kas vyksta?! Nėra vėluojančių projektų, finansavimo praradimo grėsmės, grandiozinių darbų. Nebuvo ir rimtų diskusijų, išskyrus susitikimą Vabalninke. Negi tarp švenčių, paradų, pasivažinėjimų neįmanoma civilizuotai išspręsti svarbių klausimų? Šitoks nemotyvuotas tempimas kuria įvairias insinuacijas – laukiama naujų vėjų? Gal nebereikės? Tai nėra svarbu? Ar tiesiog vadybinis neįgalumas, tinginystė? Darbo grupės pirmininkė – p. vicemerė, bet potvarkio autorius meras. Viskas gerai? Ar valdančioji koalicija vienu metu gali spręsti tik vieną klausimą? Dabar buvo „Litesko“ investicijos – irgi vilkintos nuo balandžio, neva ieškota mažesnių kainų, bet iš tiesų pasiūlyta tas pats, tik į aplinką mažiau investuojama. Tai kam reikėjo tiek laukti? Rinkimai? Ką jūs, jokios politikos!
O iš tiesų tas pats imitacinis stilius ir istorinių kalčių dalybos. A, dar meras nuramino, kad pakilus kainoms, valstybė gi kompensuos! Iš Lietuvos pinigų, ne Savivaldybės biudžeto! Tikrai, ką jie su mumis padarė?
Tai ką jie su mumis padarė? Ką jie su mumis daro?
Paminklai statomi, gatvės, aikštės skiriamos tiems, kuriais norėtume sekti, kartoti jų pasirinkimus, palikti būsiantiems. Kas norėtų sekti S. Nėrim ar J. Janoniu? Sutrikę, jauni, pasiklydę ir t. t. Žmogiška, pernelyg žmogiška, suprantama, bet už tai statyti paminklus, įamžinti? Poezija telieka ir jų gyvenimo istorija telieka – be paminklų ir garbinimo.
Kai anie atėjo į Biržus 1945 m., išsprogdino mūsų Birutę, jos vietoje,vidury miesto, įrengė „išvaduotojų“ kapines, jie žinojo, kad svarbiausia užvaldyti mintis ir sielą, sukurti vaizdinius, kurie dieną naktį būtų prieš akis.
Iš tiesų kalbėdami apie S. Nėrį, J. Janonį, turėtume vertinti ne tik jų talentą, nuopelnus, išdavystes, bet ir tai, kas apie juos sukurta, netikra. Nors dabar, žiauriai pavėluotai, atsikratyti melo.
Iš tiesų kalbėdami apie S. Nėrį, J. Janonį, turėtume vertinti ne tik jų talentą, nuopelnus, išdavystes, bet ir tai, kas apie juos sukurta, netikra. Nors dabar, žiauriai pavėluotai, atsikratyti melo. Daug ko nežinojome, po Nepriklausomybės radosi nauji mitai ir tas prakeiktas gailestis, nuolankumas.
Baisiausia, kad šlapiankos skonio ilgesys stiprėja. Čia tas potrauminis sindromas? Ypač kai trauma trunka penkiasdešimt metų? Anot profesorės Danutės Gailienės, „sugriauto tapatumo atkūrimas – nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Turime <…> pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus <…>, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities“ (D. Gailienė „Ką jie mums padarė“).
Manyčiau, ir mūsų Savivaldybėje reikėtų atkurti Istorinės atminties komisiją, kuri, diskutuodama su ekspertais, įvairių patirčių Biržų žmonėmis, kompleksiškai vertintų istorinį palikimą, ypač neišspręstus klausimus.
Ir – gražių švenčių su savaisiais! Tegul prie balto stalo gimsta amžinosios šeimos, giminės legendos, stiprinančios visą gyvenimą.
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos narė
