Ar karai yra neišvengiamybė kaip pasaulio pusiausvyros dalis, tarsi apokaliptinė biblinė gėrio ir blogio dvikova, kuri niekada nesibaigs, nes nė viena pusė negali būti iki galo nugalėta? Ar tai kasdienio mūsų gyvenimo reiškinys, kylantis tik iš žmogiškosios prigimties, suvokiamas, aiškiai pasveriamas bei įvertinamas. Ir kokia yra ta taika – visų karų tikslas?
Apie tai buvo kalbama sekmadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vykusioje karo istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Valdo Rakučio naujos knygos „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pristatyme.
Dabar Ukrainoje liepsnojančio karo kontekste ypatinga prasmė girdisi autoriaus žodžiuose: „Karas ir taika yra esminės būsenos, per kurias atsiskleidžia žmonijos dorybės ir nuodėmės. Ateities neišvengsi, bet gali jai pasiruošti. Išlikdamas žmogumi“.
Profesorių V. Rakutį kalbino muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė.
– Pirmasis klausimas – kodėl buvo rašoma ši knyga ir kaip vyko jos gimimas?
– Kai Ukrainoje 2022-aisiais prasidėjo labai aktyvūs karo veiksmai, Rusijos pilnavertė invazija, leidykla manęs paklausė, ar galėčiau parašyti knygą apie karą. Aš labai suabejojau, nes kol mes knygą parašysime, karas bus arba pasibaigęs, arba visiems gerokai nusibodęs. Rašyti reikia ne tik apie karus, bet ir apie taikas, ir tada natūraliai išsivystys šių sąvokų tarpusavio santykių tema. Karas ir taika vienas be kito gyventi negali – jei nebus taikos, tai nebus ir karo, o jei nebus karo, tada nebus aišku, kas yra taika.
Žmonės dažnai galvoja, jog karas prasideda dėl to, kad kažkas kažką pažeidė ar ne taip padarė. Bet jei žiūri į karus kaip reiškinį, matai, kad nelabai kas keičiasi per amžius. Karai kyla maždaug kas 30 metų, kartais kiek rečiau ar dažniau, dar priklauso nuo vietos pasaulyje ir kokie aplink kaimynai. Karas yra natūralus būdas praturtėti nedirbant. Ir visada atsiras tokių, kurie norės šiuo keliu eiti. Kaip vagys egzistuoja tūkstantmečius ir niekada neišnyksta, nors juos gaudo – taip yra ir su karo siekėjais.
– Jei pažiūrėsime į knygos viršelį, tai pamatysime netikėtą vaizdą – jame matome karo ir taikos alegoriją, tačiau karas ir taika joje atrodo kaip du mylimieji, o ne kaip nesutaikomi priešai. Ar taip mano ir gerbiamas knygos autorius?
– Iš tiesų tas santykis yra keistas. Kažkada esu pasakęs tokią baisią frazę, iš kurios visi juokėsi, bet tai nebuvo juokas: „Baisiausia, kas gali atsitikti kariuomenei – tai ilgalaikė taika“. Kalbant plačiau tai reiškia, kad labai ilgi taikos metai pradeda blogai veikti – kažkodėl žmonėms pasimaišo protai, jie pradeda daryti visokias nesąmones, nebežino, ko nori ir panašiai. Tai gerai iliustruoja senovės Romos imperijos regionai, kurie šimtmečius nepatyrė jokio karo. Pasirodo, žmogui reikia vargo, ne vien duonos. Tada jis vėl dirba, galvoja, pradeda vertinti žmonių tarpusavio santykius. Tokių reiškinių mes galime stebėti Vakarų Europos visuomenėse, kai kyla didelis pavojus iš Rusijos pusės. Nebeaišku, kas ten galėtų kariauti, nebėra tokio visuomenės sluoksnio, kuris palaikytų norinčius kariauti. Tai dalykai, apie kuriuos nenorima plačiai kalbėti, nes labai neskaniai skamba, o tave apkaltins militarizmu. Nepaisant to, tokius reiškinius reikia tirti. Ilgalaikis karas, kaip ir taika, irgi užmuša žmones, jie pasidaro labai pažeidžiami, kaip atsitiko su mumis XVIII a. pradžioje.
Buvo pacifizmo protrūkis, atsirado nepasitikėjimas ir nesirūpinimas valstybe. Tuomet žmonės susikoncentruoja į savo giminystės ryšius ir taip bando išgyventi. Tai sugriauna visuomenę, kas ir atsitiko pas mus. Taigi, negerai nei per daug karo, nei per daug taikos. Reikalingas kažkoks vidutinis santykis, tuomet žmonės natūraliai vystosi, auga ir stiprėja. Nors tai skamba ir baisiai, tačiau tokie dalykai matosi iš ilgalaikių istorijos tyrimų.
– Noriu paklausti apie pačią karo prigimtį. Norisi galvoti, kad žmogus visą laiką galvojo, norėjo ir siekė, kad būtų taika ir kad žmonija besivystydama tai turėtų suvokti. Dabar jau aišku, kad taip nėra. Jūs rašote, kad „visa griaunantys karai kyla, tiksliau, prasiveržia iš žmogiškosios prigimties gelmių.“
– Čia turėčiau užduoti bjaurų klausimą, kaip lengviau praturtėti – ar sąžiningai dirbant, ar atimant iš tų, kurie jau tai padarė? Štai toks reiškinys, kaip piratavimas. Paprasti nekilmingi žmonės Europoje staigiai praturtėti neturėjo jokių šansų. Jei esi piratas laive, tai tau gali pasisekti, kelerius metus gali pagyventi labai turtingai. Niekada netrūko norinčių piratauti ir tai buvo paprasti žmones. Tas pats buvo ir kunigaikščių kariaunos, žmonės, dalyvavę kunigaikščių puolamuosiuose žygiuose. Labai rizikingas užsiėmimas, bet, jei pasiseks, tu parneši karo grobį, tu tapsi labai reikšmingas ir tada tave labai mylės moterys, nes tu gali pasiūlyti aukštesnę padėtį. Mes apie tai nemėgstame šnekėti, tačiau karo istorikai turi daiktus matyti taip, kaip yra, o ne apgaudinėti save kažkokiomis iliuzijomis. Visi prisimename Maironio eilėraščio eilutes: „Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą, / Tau, sesyte, šilko skarą, diržą auksu lietą“. Tai mano klausimas – o nuo kieno kaklo ta skara?
– Suprantame, kad žmogaus prigimties nepakeisime, kad noras būti didesniam ir galingesniam prabunda kiekviename. Tačiau dabar turime alternatyvų – tu gali rinktis kitokius karus, kurie yra nežudantys. Tai gali būti sportas, verslas ir kiti dalykai. Kodėl to neužtenka, ar karas yra tie didieji pinigai, prieš kuriuos kitokie būdai nublanksta?
– Kartais tai ne pinigai, o šlovė. Žmonės nori šlovės, nori būti prisiminti. Ką jis kariavo, ką užėmė, kaip išplėtė valstybės ribas. Iš kitos pusės tai nėra blogai, nes jei tu neturi tarp savų tų, kurie nori būti užkariautojais, tu negali pasipriešinti. Mes turėjome kariaunas, mes atsilaikėme prieš kryžiuočių ordino ekspansiją. Prūsų neliko, jotvingių neliko, o mes sugebėjome atsilaikyti. Tai buvo kova už išlikimą. O kas atsitiko su mūsų „pūkuota“ Europa? Rusai, blogis iškilo, o jiems neužtenka drąsos laiku juos stabdyti. Lyg ir kariauja su jais, bet tuo pačiu perka dujas, apeina sankcijas. Dėl to, kad žmonės ten neišugdyti būti kariais, nėra stiprių generolų. Tokių, kaip XIX amžiaus viduryje pirmame Krymo kare. Pamatę, kad rusai visur ima kištis, išlaipino Kryme desantą, sunaikino priešo laivyno bazes ir sustabdė Rusijos ekspansiją keliems dešimtmečiams. Nebuvo tada jokių kalbų – palaukime, o ką kiti pasakys ir panašiai. Ne, sodinam kariuomenę į laivus, plaukiam ir stabdom. Tokios reakcijos reikalingos, tai yra tas dalykas, kurio Europos kultūrai dabar labai trūksta, ir tai yra didelė nelaimė.
– Knygoje jūs kalbate apie tai, kokia reikšminga figūra yra kariuomenės vadas ir kaip būtina klausyti ir įsiklausyti, ką jis šneka. Ar iš tiesų mes tai nuvertinome ir kariuomenės vadas ar bendrai kariškiai nebėra ta svarbiausioji figūra?
– Jei galėtume greta pastatyti dabartinę ir XVI a. epochas, pamatytume keletą dalykų. Tada valstybėje buvo keli luomai. Aukščiausią padėtį užėmė bajorai, tada ėjo miestiečiai, dvasininkai ir žemdirbiai. Kiekvienas luomas darė tai, kas jiems buvo priskirta. Bajorai kariavo, valdė ir gynė valstybę, miestiečiai vystė ekonomiką o žemdirbiai visus aprūpino maistu. Šiais laikais visuomenės labai pasikeitusios. Į valdžią ateina žmonės, kurie pagal savo prigimtį yra miestiečiai arba valstiečiai, ir jie nesuvokia visos valstybės visumos. Todėl labai skiriasi požiūriai į valstybės valdymą, uždavinius ir funkcijas. Mums labai trūksta sluoksnio, kuris ideologiškai ruoštų valstybę ir žmones karybai, žinotų, kas yra priešas, ir su juo kovotų.
– Vyrų ir moterų santykis kare. Jūs gana aiškiai sakote, kad moteriai nėra vietos kare, moteris turi likti namie, gimdyti ir auginti vaikus.
– Ukrainoje mes matome, kaip moterys ir vaikai evakuojami į saugesnes vietas, o vyrai kariauja. Tai vėl labai nepolitkorektiška, bet reikia pasakyti. Jei tai mažas ir trumpas karas, merginos dabar yra stiprios, jos gali kariauti. Tačiau jei mes kalbame apie tokius baisius karus, kai išnyksta 20 procentų gyventojų, tai reikia žiūrėti kitaip. Jei žus 20 procentų vyrų, tai visuomenė per 30 metų atsigaus be ypatingai didelių nuostolių. Jei neteksite 30 procentų moterų, tai tiek procentų visuomenės ir nebeužaugs. O dabartinėje demografinėje situacijoje padėtis dar blogesnė. Vaikų gimdymas ir auginimas yra svarbesnė funkcija nei kariavimas. Tokia yra realybė.
– Kas yra didžiausias Lietuvos priešas? Dabar ekspromtu iš auditorijos girdime visokių nuomonių. Kaip jums atrodo, kas yra tas didžiausias priešas?
– Čia gali būti keli atsakymai. Vienas iš tokių keisčiausių – tai amžius, kai didžiausiu pavojumi buvo laikomas valdovų absoliutizmas. Valdovas užvaldys, primes mums savo valdžią, todėl mes turime kažką daryti, neleisti jam sustiprėti. Tai vyko XVI – XVII amžiuose. Ir štai turime rezultatą XVIII a. pirmoje pusėje, kai valstybė jau beveik nebeegzistuoja, o gyventojai patenkinti – mokesčiai nekyla, niekas nevyksta, valdovas kažkur ten toli. O kad tavo šalis yra taikinys kitų valstybių, kurios nori ją suvalgyti, niekam nerūpi. Todėl labai svarbus yra gilus suvokimas, kad demokratijoje tu turi pasiekti, kad ji būtų veiksminga ir neišsigimusi. Mes turime savo valstybėje išlaikyti tą jėgų pusiausvyrą, demokratinę santvarką, tačiau pagrindiniais valstybės klausimais mes turime labai aiškiai susitarti.
– Šalia autoriaus Valdo Rakučio ant viršelio yra dar vienas autorė Živilė Petrauskaitė. Ką reiškia šios dvi pavardės?
– Iš tiesų, šioje naujoje knygoje yra paslapčių ir toji antroji pavardė taip pat. Žurnalistė Živilė Petrauskaitė yra tas žmogus, kuris atliko šešėlinio autoriaus funkcijas. Tai toks nuo JAV nužiūrėtas modelis, kai žmogus turi ką pasakyti, tačiau neturi laiko parašyti knygą, tada jam priskiria tokį šešėlinį autorių. Mums taip gerai ėjosi, taip gerai sutiko charakteriai, kad šioje knygoje ji tapo bendraautore.
Nemažai gerų klausimų turėjo ir susitikimo auditorija. Kaip lemia karo ir taikos sampratą Europoje ir Rusijoje kraštų kultūriniai ir socialiniai skirtumai, ar turi šiais laikas įtakos kariuomenės kovinei dvasiai įvairūs simboliai, ar nebuvo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo priežastimi karai su Švedija bei panašius klausimus kėlę renginio dalyviai sulaukė išsamių ir labai įdomių profesoriaus V. Rakučio minčių.
