Biržietė Dovilė Džuvaitė (23 m.) neseniai baigė pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo studijas Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje. Šiemet ji pradėjo mokyti pradinukus Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos Medeikių pradinio ugdymo skyriuje. Jaunoji mokytoja „Šiaurės rytams“ papasakojo apie didžiausius iššūkius būnant mokytoja, pasidalino svajone, kad kaimo mokyklos išliktų.
– Kokie Jūsų tikslai prasidėjusiems mokslo metams?
– Kai atėjau dirbti, buvau vieną tikslą išsikėlusi, dabar tie tikslai šiek tiek pasikeitė. Noriu savo mokinius išmokyti rašyti, skaityti bei skaičiuoti. Kitas didesnis tikslas – kad mano klasėje visi vaikai būtų draugiški, bendradarbiautų, kad būtų kaip šeima. Svarbu, kad jie nebijotų. Neseniai gavau mokinio mamos komentarą, kad vaikas nori eiti į mokyklą ir mokytis, tai labai džiugina. Dažnas dalykas, kad vaikai nenori eiti į mokyklą, nes bijo. Visada su vaikais kalbu, kad jie nebijotų klysti, – tai mano tikslas.
– Kokie įspūdžiai iš pirmųjų pamokų?
– Viską įsivaizdavau lengviau, iš tikrųjų nėra taip, bet įdomu. Labai geri vaikai.
Dirbu su 8 vaikais, jeigu turėčiau 22, gal būtų vėl kitaip. Bet dabar smagu, kad prie kiekvieno galiu atsisėsti ir padėti individualiai. Kiekvieną jau pažįstu, turime ryšį, išsikalbame, išsigryniname klaidas. Manau, dirbti mažoje klasėje – privalumas.
– Kas paskatino būti mokytoja?
– Mano pradinių klasių mokytoja Danguolė Briedienė buvo nereali, ji mano autoritetas. Taip pat mano 18 metų jaunesnė sesuo leido suprasti, kad man patinka darbas su vaikais, – su ja žaisdavau, ją mokydavau. Nors visada garsiai sakydavau, kad būsiu veterinarė, bet namuose grįžusi susidėliodavau žaisliukus ir vaidindavau mokytoją.
Man patinka vaikai, jau vaikystėje svajojau, kad būsiu mokytoja, taigi šiemet pradedu gyventi vaikystės svajone. Manau, kad mokytojas turi turėti pašaukimą, negali tiesiog sugalvoti „būsiu mokytojas“.
– Kokį ryšį kuriate su mokinių tėvais? Ar sulaukiate pastabų dėl jauno amžiaus?
– Rugsėjo pirmąją klausiau tėvų, kaip jie jaučiasi, ar nebaisu, jog esu jauna mokytoja. Visi manimi patenkinti, išsakė savo lūkesčius. Bendraujame su tėvais per „Facebook“, pasidalinu su jais ir nuotraukomis, kaip mums sekasi. Tėvai parašo ir individualiai, viską išsiaiškiname, bet dar negavau jokių pastabų iš jų pusės, su jais sutariu gerai.
– Mokote kaimo mokykloje. Kaip atrodo darbas joje?
– Labai liūdna, kad kaimo mokyklos nyksta, manoji atrodo graudžiai, ne dėl aplinkos, o dėl tuščių koridorių. Joje mokėsi mano tėtis, tetos, mano kolegės mokytojos, todėl liūdna, kai mokykla taip nyksta. Anksčiau čia buvo ir 100 vaikų, o dabar keli. Uždaryti kai kurie pastato aukštai. Aš su kolegomis dirbu antrajame aukšte, o pusė mokyklos uždaryta. Mokykloje taip pat veikia ikimokyklinis skyrius, ten yra apie 16 vaikų, o pradinėse klasėse, kaip sakiau, yra 8 mokiniai. Aš mokau 4 pirmokus ir 4 ketvirtokus.
– Jungtinės klasės kritikuojamos švietimo ekspertų. Kaip Jums sekasi dirbti tokiu būdu?
– Amžiaus skirtumas tarp pirmokų ir ketvirtokų didelis, derinti mokymo procesą sunku. Kiekvieną dieną ieškau naujų metodų, mokausi – ne tik vaikai mokosi, bet ir aš. Pirmiausia duodi užduotį vieniems, tada eini pas kitus, bet tuo tarpu dažnai pirmieji šaukia „mokytoja, aš jau padariau“. Tačiau jiems tenka palaukti, kol pabaigsiu su kitais, tada jie sėdi be darbo. Reikia labai apgalvoti užduotis, kad mokiniai būtų užimti tam tikrą laiką, kol aš viską išaiškinsiu kitiems. Taigi vyksta toks šokinėjimas tarp mokinių.
Universitete visiškai nieko nesimokėme, kaip dirbti tokiose klasėse. Dažnai susirašome su kursiokais, dažnai sakome „toks jausmas, kad nesimokėme“. Nieko panašaus nėra, ką patiriame kasdienybėje dirbdami mokytojais, to nebuvo vadovėliuose, nesimokėme, net kaip išmokyti rašyti raidę, kaip pradėti rašyti sąsiuvinyje.
– Koks kelias vedė į darbą mokykloje?
– Pati mokiausi Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje, o baigiau Biržų „Saulės“ gimnaziją.
Mokymas tada ir dabar skiriasi technologijomis, atsirado STEAM (iš anglų kalbos kilęs akronimas, angl. science – mokslas, technology – technologijos, engineering – inžinerija, arts – menai ir kūryba ir math – matematika), pasikeitė vadovėliai. Nebėra pasaulio pažinimo, vaikai turi ateiti į mokyklą mokėdami skaityti.
Šiauliuose gyvenau metus, o prasidėjus karantinui grįžau į Biržus, nes visi sužinojome, kad viskas vyks nuotoliniu būdu. Neilgai trukus išsiunčiau visiems darželiams savo CV ir mane priėmė „Drugelis“, nuo to laiko toliau gyvenu Biržuose. Pastaruosius dvejus metus ten ir dirbau, sausio mėnesį išėjau iš darbo dėl studijų, nes norėjau parašyti bakalauro darbą.
Studijose gavau daug medžiagos, kurią dabar galiu panaudoti. Trūko paprastų pavyzdžių, kaip pradėti pamoką, kaip ją užbaigti, kaip vaikus išmokyti elementarių dalykų – laikyti parkerį, pradėti rašyti. Rašėme labai daug pamokų planų, analizavome straipsnius, tačiau trūksta praktinių žinių.
Mano visi kursiokai grįžo į savo miestelius, kai gavome diplomus. Buvo smagu sužinoti, kad niekas nepasiliks Šiauliuose. Pati visada žinojau, kad grįšiu į Biržus, nes man čia gera, tai labai gražus miestas. Niekada nenorėjau gyventi didesniame mieste. Vienus metus gyvenant metus Šiauliuose trūko draugų, ten jaučiausi svetima.
– Ar palaikote ryšius su kolegomis?
– Ryšys su kolegomis labai geras, jie daug padeda, galiu pasiskambinti vakare, savaitgaliais, jie atsakys, patars, padės. Didžiausias iššūkis mano darbe – jungtinė klasė, mokyti pirmokus ir ketvirtokus vienu metu sunku.
– Ar nesijaučiate „nugrūsta“ į kaimą?
– Aš nesijaučiu nugrūsta, mano svajonė visada buvo mokyti kaime.
O dabar mano svajonė išsipildė.
Aš labai norėčiau, kad kaimų mokyklos išliktų, nes mokymas jose tikrai nėra prastesnis, čia dirba specialistai. Gal tik visuomenės požiūris, kad tai viso labo kaimo mokykla. Čia vaikai geri, tėvai geri, yra visos technologijos – turime projektorių, lentą, kompiuterį, planšetinius kompiuterius. Yra net robotukai STEAM užduotims atlikti. Viskas čia yra, tai kuo kaimo mokykla skiriasi nuo miesto mokyklos?
Mokykla yra už Biržų, tad į ją nuvažiuoju savo transportu. Džiaugiuosi, kad kuro išlaidas man apmoka. Mokyklos skyriuje kasdien dirbame penkiese – aš, valytoja, darželio mokytoja, mokytojo padėjėja ir pavaduotoja, o į mokyklą atvažiuoja anglų, tikybos mokytojos bei logopedė.
– Ką veikti jaunam žmogui Biržuose po darbo?
– Gal prieš 10 metų veikti ir nebuvo ką, bet dabar Biržai susitvarkė. Čia daug veiklų ir jaunimui, ir suaugusiems. Smagu, kad galima pasivaikščioti mieste, pats miestas gyvas. Aš dažniausiai važiuoju į kaimą, myliu gyvūnus, ten jų turiu, tvarkausi ūkio darbuose.
Tikiuosi, kad jaunimas, išvykstantis iš Biržų, pagyvenęs Vilniuje ar Kaune supras, kad Biržuose nėra blogai. Čia miestas išties gražus.
– Pomėgių turite?
– Labai myliu gyvūnus. Turiu šunį Argo ir arkliuką Klarą, kuriuo laisvalaikiu jodinėju. Be to, labai mėgstu skaityti knygas ir piešti.
– Koks Jūsų požiūris į dabar vykstantį mokytojų streiką?
– Palaikau streikuojančius mokytojus. Bet kai mane palaiko mokyklos direktorius, kai mano atlygis adekvatus, streikuoti neplanuoju. Darbo krūvis yra visur, tačiau manau, kad, jeigu atėjai dirbti mokytoju, susitaikyk, kad dirbsi ir po darbo valandų. Jei pamokas baigiu 14 val., aš dar sėdžiu iki 16 val., ruošiuosi kitai dienai, užpildau dienyną, dokumentus. Kasdien keliuosi apie 6.30 val., susiruošiu ir mokykloje būnu apie 8 val., kad dar spėčiau pasiruošti pamokai.
Tikrai nenusivyliau savo pasirinkimu. Labai džiaugiuosi, kad tapau mokytoja, tikiuosi, ir po metų taip sakysiu. Žinoma, mokytojo profesijos prestižas smukęs, mokyklose daug mokytojų vyresnio amžiaus. Kartais pavydas kyla, kad visos vyresnio amžiaus mokytojos susibendravusios, o aš viena jauna…
– Valstybės požiūris į mokytoją Jums priimtinas?
– Problemų yra visur. Bet aš laiminga, kad yra galimybių tobulėti kaip mokytojai, vyksta tūkstantmečio mokyklų projektas, mokyklose atsiranda modernios technikos. Aišku, mokytojų labai trūksta, mano kurse buvo 20 žmonių, Lietuvos rinkai toks skaičius mažas.
– Kokia Jūsų vizija keleriems metams į priekį?
– Kiekvieną dieną pagalvoju, kaip norėčiau, kad dar bent kelerius metus kaimo mokykla gyvuotų. Gal atsiras daugiau vaikų, gal dar pasirinks mokytis kaimo mokykloje. Svajoju, kad tokios mokyklos išliktų.
Mokyti didesnėje mokykloje dar nedrąsu, trūksta patirties, ten ir mokinių skaičius didesnis. Kai mokai kaimo mokykloje, daug lengviau supranti ir matai, kokias klaidas darai. Ateityje norėčiau vadovauti STEAM būreliui.