Šiemet minime 120-osios spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo metinės, todėl simboliška, kad tradicinių Lietuvių kalbos dienų didžiąja sostine yra paskelbti Biržai. Kur kitur, jei ne Biržuose minėti Spaudos atgavimo jubiliejų, nes šioje žemėje prieš 150 metų gimė inžinierius Antanas Macijauskas – žmogus, carinės Rusijos administracijai iškėlęs bylą ir ją laimėjęs, įrodydamas, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas. Byla buvo vienas svarbiausių pagrindų baigti spaudos draudimą lietuviškais rašmenimis. 2024 metus Seimas yra paskelbęs A. Macijausko atminimo metais.
Konferencija, skirta „žmogui, įveikusiam carą“
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka paruošė projektą „Biržai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2024“. Jo dalimi tapo dar vienas projektas – „Vienos dainos ir lauko žmonės“ A. Macijausko 150-osioms gimimo metinėms ir lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 120-osioms metinėms paminėti. Jai talkino Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Biržų muziejus „Sėla“, Valstybinės lietuvių kalbos komisija.
Pačiu ryškiausiu šio projekto renginiu tapo šeštadienį bibliotekos salėje vykusi konferencija, skirta A. Macijausko 150-osioms gimimo metinėms.
Susirinko gausus būrys pranešėjų, pačiais įvairiausiais aspektais kalbėjusių apie įvairiapusišką ir plačią A. Macijausko asmenybę.
Konferenciją įžanginiu žodžiu pradėjo J. Bielinio bibliotekos vyr. bibliotekininkė Indra Drevinskaitė. „Susirinkome švęsti viską įprasminančios Knygnešių dienos, Jurgio Bielinio gimtadienio. Kovas prasmingas ir A. Macijauskui – prieš 150 metų jis gimė, o ir mirė taip pat kovo mėnesį. Netrukus, gegužės mėnesį, minėsime 120 metų, kaip lietuviams grąžintas jų kalbos spausdintas žodis ir tame yra didžiulis A. Macijausko nuopelnas“, – sakė I. Drevinskaitė.
Konferenciją sveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė bei muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė. Pastaroji sakė, jog A. Macijauskas savame krašte atgavus nepriklausomybę nebuvo pamirštas. E. Lansbergienė priminė konferenciją minint jo 115 gimimo metines, gražų bendradarbiavimą su leidėju ir A. Macijausko giminaičiu Danielimi Mickevičiumi, vėlesnes A. Macijauskui skirtas konferencijas ir renginius. „A. Macijauskas yra mūsų ekspozicijose. Vesdama edukacijas mokiniams, Irutė Varzienė mokiniams pasako du svarbiausius dalykus – žiūrėkite, tai žmogus, kuris įveikė Rusijos carą. O kai vaikai susidomėję įsmeigia į paveikslą akis, ji priduria – ir šis žmogus yra iš Biržų. Tuomet vaikai visiškai apstulbsta. Jis buvo, yra ir bus mūsų krašte“, – sakė E. Lansbergienė.
Ar bus Antano Macijausko gatvė?
Konferenciją moderavo kultūrologas, žurnalistas ir vertėjas Vytautas Jonas Juška, vienas šio projekto inspiratorių. Savo pranešime jis apgailestavo, kad A. Macijausko vardas retai minimas tarp lietuvybės puoselėtojų, pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjų.
„Ši konferencija skirta atminties atgaivinimui ir jos išlaikymui. Tai ne vien A. Macijausko bei Petro Vileišio darbai spaudos atgimimo kovoje, bet ir Jurgio Bielinio, kitų knygnešių, Jono Šliūpo ir visų kitų, kurie keturiasdešimt metų savo darbais, tremtimi, o kartais ir gyvybės kaina atkovojo lietuvišką žodį lietuviškai lotynišku raidynu“, – sakė kalbėtojas.
V. J. Juška priminė, kad minint Biržuose 125-ąsias A. Macijausko gimimo metines, buvo pažadas, jog viena miesto gatvių gaus iškilaus švietėjo vardą. Deja, pažadas taip ir liko pažadu, tad Biržų savivaldybei vertėtų apie tai pagalvoti. Svečias kalbėjo apie tai, kad A. Macijausko veikla ir gyvenimas dar nepakankamai ištyrinėtas, išleista tik viena Vytauto Pociaus parengta knyga bei straipsniai spaudoje. V. J. Juškos nuomone, tokia įdomi, įvairiapusiška ir daug Lietuvos labui nuveikusi asmenybė nepelnytai primiršta ir per mažai įvertinta.
Pramušęs juridinę sieną
Apie žinomiausią A. Macijausko darbą – žemėlapio lietuviškais užrašais išleidimą 1900 metais Peterburge kalbėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė. Pati negalėjusi atvykti, konferencijai atsiuntė savo pranešimo vaizdo įrašą. A. Macijausko lėšomis 2000 egzempliorių tiražu išleistas „Žemlapis Lietuviškai Latviško krašto“ buvo pirmasis mūsų krašto žemėlapis lietuvių kalba. Anot Vaclovo Biržiškos, „šis leidinys pramušė juridinę sieną, kuria buvo aptverta lietuvių spauda, ir paruošė dirvą spaudai grąžinti“. Šio žemėlapio egzempliorius su autoriaus dedikaciniu įrašu dr. Jonui Basanavičiui yra saugomas Vrublevskių bibliotekoje.
Anot mokslininkės, žemėlapis dabar yra bibliografinė retenybė, nes išplatinta jo buvo 814 vienetų, likę konfiskuoti ir, tikėtina, sunaikinti. Šiuo metu žinomos tik keturios bibliotekos, turinčios ši leidinį. Tai Vilniaus universiteto, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto, Tartu universiteto ir Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos.
Pranešėja kalbėjo apie A. Macijauską mininčią bibliografinę medžiagą, jo sąsajas su dr. J. Basanavičiumi, inžinieriaus švietėjišką ir leidybinę veiklą Rygoje ir Lietuvoje, darbą nepriklausomos Lietuvos valstybinėse institucijose atstatant krašto ūkį.
Prisikelti iš grabo
Kokie buvo A. Macijausko bylos dėl lietuvių kalba išleisto žemėlapio konfiskavimo teisiniai aspektai ir šio proceso rezultatas, kalbėjo advokatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, kultūros istorikas Jonas Nekrašius.
Kaip žinia, 1900 metais A. Macijauskui lietuviškai išleidus žemėlapį, carinės Rusijos valdžia po 6 mėnesių platinimo likusius egzempliorius konfiskavo. A. Macijauskas Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininką kunigaikštį N. V. Šachovskojų padavė į teismą, reikalaudamas 1200 rublių žalai atlyginti. Teismas truko kelerius metus ir tik 1904 metais A. Macijauskas šią bylą laimėjo. Kartu teismas pripažino, kad net pagal tuo metu galiojusius Rusijos įstatymus spaudos draudimas yra neteisėtas. Tad ši byla dažnai vadinama „byla dėl lietuviškos spaudos atgavimo“, o A. Macijauskas įėjo į Lietuvos istoriją kaip žmogus, sudavęs paskutinį smūgį lietuviškos spaudos draudimui.
Anot J. Nekrašiaus, daugeliu atžvilgių tai lėmė teisininkai intelektualai – advokatai Maksimas Ganfmanas bei Augustas Kaminka. Būtent jie įrodė, kad lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis neturi įstatymo galios. Todėl Senatas, aukščiausia Rusijos imperijos teismo įstaiga, pripažino neteisėtais lotynų raides draudžiančius aplinkraščius ir patenkino A. Macijausko reikalavimą. „Taip Rusijos Senatas tarė paskutinį žodį mūsų spaudos reikalu 1904 m. gegužės 10 dieną, gi 2 savaitėm anksčiau (24 balandžio) caras suteikė mums „malonę“ ir leido spaudai prisikelti iš grabo“, – taip leidinyje „Mūsų senovėje“ rašė pats A. Macijauskas. Pranešėjas J. Nekrašius kalbėjo ir apie kitus teisininkus bei jų pastangas ginti lietuvių kalbą jos draudimo laikmečiu.
Leidėjas ir švietėjas
Nors apie inžinierių A. Macijauską dažniausiai kalbama dėl lietuviško žodžio bylos, tačiau jo nuopelnai lietuvybei ir lietuvių kalbai tuo toli gražu neapsiriboja. Apie A. Macijausko indėlį į lituanistiką kalbėjo Lietuvių kalbos instituto vyresn. mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė.
A. Macijauskas rašyti pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje, o vėliau prisidengęs įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Vienybė lietuvninkų“. Nuo 1902 metų gyvendamas Rygoje, kur buvo didelė lietuvių bendruomenė, A. Macijauskas leido lietuvišką laikraštį, įsteigė knygyną, vertė ir leido lietuviškas knygas, tarp jų ir lietuvių kalbos gramatiką lenkų kalba. Labai įdomus buvo J. Venckienės pateiktas palyginimas, kaip keitėsi lietuviški rašmenys, abėcėlė, žodžiai, lyginant šią ir ankstesnę vokiečių kalba išleistą gramatiką. Pranešėja kalbėjo ir apie platų A. Macijausko leistų knygų teminį spektrą.
Knygnešystės kaina
Konferencija vyko Knygnešių dieną, todėl kalbėta ir apie šį lietuvišką fenomeną. Prisimintas Jurgis Bielinis ir kiti drąsūs mūsų šalies vyrai, rizikavę savo laisve ir neretai gyvybe, gabendami lietuvišką spaudą.
Apie dešimtmetį veikusią vieną didžiausių šalyje Garšvų knygnešių draugiją, įkurtą J. Bielinio ir Kazio Ūdros, įdomiai ir patraukliai papasakojo Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus muziejininkas Audrius Daukša.
Anot pranešėjo, knygnešystės tyrinėtojai skaičiuoja, kad šia veikla užsiėmė apie 2 tūkstančius žmonių. Dalis jų buvo ištremta į Sibirą, kai kurie iš ten ir nebegrįžo. „Buvo tokia tvarka, kad, įskundus knygnešį žandarams, skundikui atitekdavo jo ūkis. Tai buvo baisi bausmė, nes valstiečiui ūkis buvo visas jo gyvenimas“, – sakė A. Daukša. Jis minėjo, kad paminkle knygnešiams, Knygnešių sienelėje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune, yra iškalta 100 žymiausių knygnešių pavardžių. 9 iš jų priklausė Garšvų knygnešių draugijai.
Atminimo ženklai
Apie tai, kaip 2008 metais Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybė įsteigė A. Macijausko premiją, pasakojo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, jis pristatė ir į konferenciją atvykusius šios premijos laureatus.
Konferenciją baigė V. J. Juška, nušvietęs A. Macijausko veiklą atkūrus Lietuvos valstybę. Grįžęs į Lietuvą iš Vidurinės Azijos, kur buvo nublokštas Pirmojo pasaulinio karo, inžinierius pasineria į šalies ūkio atstatymo darbus. Pirmasis Lietuvos geležinkelių vadovas, Lietuvos atstatymo komisariato vadovas – šias ir kitas svarbias pareigas ėjo A. Macijauskas pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais.
Kiekvienas konferencijos pranešėjas dovanų gavo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos dailininkė Lolitos Brazos sukurtą A. Macijausko jubiliejui atminti skirtą ekslibrisą.
Pavakare patys ištvermingiausi renginio dalyviai skubėjo į Pabiržę, kur savivaldybės J. Bielinio viešosios bibliotekos Pabiržės filialui suteiktas Antano Macijausko bibliotekos vardas. Pabiržės bendruomenės namuose įvyko slapto lietuviško vakaro „O aš jau knygon įėjau“ inscenizacija ir lietuviška vakaronė.
