Biržų muziejuje lankėsi ypatingas svečias – aktorius, kinematografininkas, Jono Meko sūnus Sebastianas Mekas. Muziejininkai turėjo svarbią misiją – Sebastianui Mekui perduoti netikėtai aptiktus ir identifikuotus Jono Meko jaunystės rankraščius. O istorija klostėsi taip.
Muziejininkės Snieguolė Kubiliūtė ir Daiva Seibutienė susidomėjo senos Biržų evangelikų reformatų Sprindžių giminės istorija. Sprindžiai – vargonininkų dinastija: Martynas Sprindys ir jo abu sūnūs Jonas ir Vytautas buvo vargonininkai. Muziejininkės susisiekė su giminaite Danguole Sprindiene, kuri įsileido į Sprindžių namus pasidomėti istorija, paieškoti eksponatų. Kaip žinia, didžiausi senų namų lobiai slypi „viršugrytyje“. Taip ir nutiko. Ten slėpėsi ne tik Sprindžių giminei priklausantys daiktai, bet netikėtai tarp Vytauto Sprindžio dokumentų muziejininkės aptiko Jono Meko jaunystės rankraščius bei užrašinę, priklausiusią jo broliui Adolfui Mekui.
Vargonininko M. Sprindžio dalį palikimo muziejui perdavusi Danguolė Sprindienė svarstė, kur turėtų būti saugomi muziejininkų identifikuoti J. Meko kūrybos rankraščiai. Muziejui susisiekus su J. Meko sūnumi Sebastianu ir pasitarus, buvo priimtas sprendimas, kad brangūs radiniai turėtų papildyti Mekų šeimos saugomą menininko kūrybos archyvą, būtų tyrinėjami jo raštų leidėjų, gal ateityje publikuojama tai, kas iki šiol nebuvo publikuota.
Sprindžių „viršugrytyje“ slėpėsi mokykliniai sąsiuviniai, palaidi popieriaus lapai, kuriuose Jonas Mekas 1937, 1939, 1941 m. rašė savo pirmuosius eilėraščius, apsakymus, feljetonus, istorijas iš jo tėvo pasakojimų. Taip pat buvo surašytas sąrašas publikacijų, kurios buvo spausdintos tarpukario leidiniuose.
Kiekvienas sąsiuvinis – tarsi knyga, turinti savo pavadinimą. Juose – apie 300 eilėraščių, apie 50 prozos kūrinėlių. Ant sąsiuvinių užrašyta vietovė, kur gimė kūriniai: Biržai, Papilys, Semeniškiai… Dviejuose sąsiuviniuose surašyti eilėraščiai ir apsakymai, kurie buvo spausdinti žurnaluose „Sėjėjas“, „Vyturys“, „Jaunasis ūkininkas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Žiburėlis“ ir kt. Ant atskirų lapelių Jonas Mekas rašė kupletus apie savo klasės draugus gimnazistus, anekdotus. Pirmuosiuose savo kūrybos bandymuose jis taip pat rašė apie gamtą, pilį, Papilio „zomkelį“, metų laikus, yra net feljetonas apie karą, lėktuvus ir samagoną. Kai kurie lapai – kūrybos juodraščiai, kuriuos po to Jonas Mekas perrašė į sąsiuvinius.
Viena užrašų knygelė priklausė Jono Meko broliui Adolfui. Joje jis bandė rašyti „auksines mintis“, tačiau jų užrašyta tik keletas. Užrašinės popierius yra su vandens ženklu „lietuviškas popieris“. Panašu, kad knygelė yra rankų darbo.
Gruodžio 18 d. Sebastianas Mekas autobusu iš Pasvalio, kur apsistojo pas žmonos tėvus, atvyko į Biržus. Pasivaikščiojo prie ežero, praėjo pro evangelikų reformatų bažnyčios kleboniją, kur kadaise gyveno jo tėtis, ir atėjo į Biržų muziejų. Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė jam perdavė Jono Meko jaunystės rankraščius, aprodė muziejaus ekspozicijas, padovanojo muziejaus leidinių.
Du sąsiuviniai ir vienas rankraštis, surašytas ant kvitų popieriaus, Sebastiano Meko sprendimu, bus saugomi Biržų muziejuje. Juose – ne originali Jono Meko kūryba, bet jo ranka perrašyti tekstai: Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Fridricho Šilerio „Giesmė apie varpą“, „Tikrosios krikščionybės deklaracija“, I d. Sebastianas Mekas pritarė, kad su jo leidimu muziejininkai galės naudoti Jono Meko ankstyvąją kūrybą savo publikacijose.
Kitą kartą atvykti į Biržus ir aplankyti Biržų muziejų Sebastianas Mekas žadėjo gal net ateinantį pavasarį.
