Biržų savivaldybės delegacijos kelionė į karą išgyvenančią šalį tapo įkvepiančiomis drąsos ir pergalės vilties pamokomis.
Įkvepianti Ukrainos žmonių dvasios stiprybė
Į kelionę, vykusią prieš Šv. Velykas (kovo 15 – 22 dienomis), leistasi su širdyje kirbančiomis abejonėmis.
„Prieš kelionę teko girdėti komentarų apie tokios išvykos rezultatų beviltiškumą ir prilyginimą ekskursijai“, – sako Savivaldybės Žemės ūkio skyriui vadovaujanti Sandra Balčiūnienė. Ji – viena iš Biržų savivaldybės ketvertuko, važiavusio į Ukrainą su Biržais susibroliavusio Bojarkos miesto vadovų kvietimu.
Nuo pat karo Ukrainoje pradžios pagalba pabėgėliams garsėjanti biržietė S. Balčiūnienė prisipažįsta, kad ir jos neapleido liūdna nuotaika. Mintys sukosi apie tai, ar dar kuo nors galėtume padėti ukrainiečiams, plūstant žinioms apie padėtį kare ir kitų šalių pagalbos vėlavimo kainą.
„Galvojau, kad svarbiausia tik pamatyti, kaip galima patiems ruoštis karui, pagalbos žmonėms teikimui, išgyvenimui… Netikėjau, kad dar galima turėti viltį kovojant prieš tokią šalį kaip Rusija… Tačiau kai pamačiau, kokie jie emociškai stiprūs, kiek turi vilties ir nusiteikimo pergalei, – aš patikėjau“, – kalba iš Ukrainos grįžusi Sandra.
Pasiteiravus, kokia dabar vyraujanti jos emocija grįžus iš Ukrainos, Sandra nedvejodama sako: „Kuo daugiau, kuo tik galime padėti jiems laimėti“.
Biržiečių atvykimą vadino išskirtiniu
Bojarkos savivaldybės vadovai ir atstovai biržiečius sutiko ypač šiltai, atvykėlius nuolat lydėjo nuoširdus dėmesys. Ukrainiečiai stengėsi parodyti tai, kas jiems svarbu, kuo didžiuojasi, ką stengiasi saugoti.
Bojarkos savivaldybė turi 30 bendradarbiavimo sutarčių su įvairių šalių – Lenkijos, Italijos, Švedijos ir kitų – miestais. Tarp jų – ir Biržai. Visas draugystės sutartis pasirašiusias Savivaldybes ukrainiečiai kvietė apsilankyti, norėjo kalbėtis apie tai, kas itin svarbu – pagalbą ir bendrystę.
„Jūs vieninteliai, kurie sutikote atvykti šiandien… Visi žadėjo atvykti, tačiau tik po karo“, – sakęs Bojarkos meras biržiečiams.
O Rivnės savivaldybės gubernatorius, paklaustas, kokios pagalbos tikėtųsi iš delegacijos, biržiečiams atsakė: „Jūs jau padėjote – esate čia“.
Tilto sprogdinimas, pagarba žuvusiems, pagalba gyviesiems
Bojarkos mieste – daugiau nei 35 tūkstančiai gyventojų.
Apie kare žuvusius žmones ir parvežamus kūnus žinios pasiekia per telefonines programėles. Sužinoję, kad šitaip grįžta jų miesto gyventojas, žmonės renkasi gatvėje, ant pravežamo karsto meta gėles… Kiekvienas miestelis, kaimas turi savo alėją – stendus su žuvusiųjų atvaizdais.
Tokia alėja aplankyta ir Bojarkoje.
Bojarkos savivaldybės karo komendantas pasakoja apie vieną iš savo pareigų – apie mirtį pranešti žuvusiojo artimiesiems. Kartu su juo važiuoja visa komanda – greitoji medicinos pagalba, psichologas.
Komendantas su pagarba ir pasididžiavimu kalba apie Bojarkos mero lyderystę. Vienas iš pavyzdžių – apie išgyventą situaciją, miestui atsidūrus netoli fronto linijos, okupanto pajėgoms judant Kyjivo link. Į kvietimą ruoštis ginti savo miestą iš karto atsiliepė keturi tūkstančiai Bojarkos žmonių.
Meras turėjo priimti sprendimą, ar ryžtis stabdyti priešą sprogdinant tiltą, kurio atstatymui reikės milijonų. Lemtingas sprendimas lėmė, kad griuvus tiltui upėje skendo priešo technika.
„Mus išgelbėjo upė ir mūsų mero sprendimas sprogdinti tiltą“, – sako karo komendantas.
Kuo galime padėti mes
Biržiečių delegaciją lydėjo vicemerės, iš kurių vienos vyras kariauja fronte, kitos – sūnus. Moterys pasakojo, ko labiausiai trūksta kovos lauke esantiems Ukrainos kovotojams. Labai trūksta miegmaišių (šiltų, juodų), tamsių jogos kilimėlių, 42-47 dydžio vyriškų kojinių, drėgnų servetėlių, greitai paruošiamo maisto (užpilamų makaronų, energetinių batonėlių, konservų, vaistinėlių, vaistų (nuo peršalimo, ibuprofeno, nimesilio), turniketų (CAT Generation7), 1,2 inverterinių generatorių, karinių 42-47 dydžio batų.
Buvusios advokatės iniciatyva suburta 25 savanorių grupė gamina vaisių sultis, batonėlius, verda uogienes. Viską siunčia į frontą, kad kariai apkasų pragare nors trumpam pajustų namų dvasią ir, svarbu, gautų vitaminų bei energijos. Minėtų produktų gamybai labai trūksta medaus, cukraus, juodojo šokolado.
Jaunimo centro atidaryme biržiečiai išgirdo prašymą čia besigydantiems ir judėti negalintiems kariams padėti nors trumpam patekti į kiemą. Tam labai reikėtų sulankstomų vežimėlių neįgaliesiems.
Gilias emocijas išgyvenanti S. Balčiūnienė ir kartu keliavusieji bei karą išgyvenančią šalį mačiusieji (delegacijos vadovas meras Kęstutis Knizikevičius, Tarybos narys Giedrius Mociūnas, vairuotojas Rimvydas Galeckas) kartu su visa Savivaldybės komanda kreipiasi į Biržų krašto žmones, verslo įmonių, organizacijų bendruomenes iki balandžio 30 dienos ruošiant artimiausią pagalbos siuntinį. Jis turėtų išvažiuoti į Bojarką kartu su dviem Savivaldybės dovanojamais autobusais. Telefonas pasiteirauti +370 686 27316.
Sulaužytas ir atkuriamas gyvenimas, pasiruošimas gintis
Savivaldybės delegacijai keliaujant į 20 kilometrų nuo Kyjivo esančią Bojarką užsukta į Kyjivą, aplankytas kitas sostinės priemiestis Buča, šioje srityje esanti miesto tipo gyvenvietė Borodianka, Rivnės savivaldybė.
Stulbinantys įspūdžiai ne tik apie žmonių tvirtybę, bet ir atstatomus miestus, nenutrūkstamą tikėjimą gyvenimu. Neįtikėtinais tempais kyla pastatai labiausiai sugriautame Kyjivo srities mieste Borodiankoje. Čia net trys dideli atstatomieji projektai – Lietuvos pagalba. Tai ir vaikų darželio renovacija, modulinių namelių stovykla, šiais metais atidarytas Borodiankos licėjus.
Prie sugriauto daugiabučio sutiktas čia gyvenęs žmogus sako žinantis apie Lietuvą, kuri tiek daug padedanti Ukrainai. Apie tai kalba su dideliu dėkingumu.
Visose lankytose mokyklose – slėptuvės. Įvairaus lygio, dydžio, skirtos ir dideliam skaičiui vaikų, atvežamų iš rusų užimtų teritorijų. Aidint pavojaus sirenoms į slėptuves bėga tik maža dalis suaugusių žmonių. Tačiau moksleiviai į jas vedami visi šimtu procentų.
Kai kurių mokyklų ir slėptuvių koridoriai pritaikyti saugos mokymui. Vyksta ne tik saugos, bet ir patriotizmo pamokos. Pertraukų metu mokyklose pinami maskuojamieji tinklai. Vyksta dronų gamybos pamokos. Juos gaminti ruošiasi ir moksleiviai. S. Balčiūnienė viliasi, kad galėtų suburti į Ukrainą vykstančių penkių žmonių grupę – ukrainiečiai pasirengę juos apmokyti dronų gamybos.
„Mums iki šito dar labai toli“, – apie parengtį ekstremalioms situacijoms mūsų šalyje sako S. Balčiūnienė.
Svečius iš Lietuvos sutikę ukrainiečiai moksleiviai dainavo, šoko, tačiau jų pasirodymai buvę pažymėti karo ženklu, sulaužytu gyvenimu.
„Viskas apie karą. Jų dainos ir eilėraščiai – taikos ir laisvės prašymas“, – sako S. Balčiūnienė, kelionėje išgyvenusi tai, ką gali tekti patirti ir mūsų šaliai.
„Sakiau jiems, kad esate mūsų herojai ir mokytojai“, – sako iš Ukrainos grįžusi dviejų vaikų motina Sandra. Anot jos, Lietuvos viltis – jauni žmonės, suvokiantys pagalbos Ukrainai svarbą. Liūdniausiai, jos manymu, atrodo penkiasdešimtmečių karta.
Virš miestų siaučiant mirtį nešančioms okupanto raketoms Ukrainoje kyla nauji pastatai. Sykiu statomos naujos slėptuvės ir kasami apkasai. Visas pasienis su Baltarusija – užminuotas.
Ukrainos žmonės pasiruošę gintis, kiek tai priklauso nuo jų ryžto ir gyvybės.
Apie kelionę – delegacijai vadovavęs Biržų savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius:
„Įvažiavus į Ukrainą viskas atrodė gana ramiai, tačiau tik kol privažiavome pirmąjį kontrolės postą. Po to sekę vaizdai parodė vis žiauresnius karo padarinius – sugriautą infrastruktūrą, tuščias gyvenvietes. Iš vienos pusės matai, kad trūksta lėšų tokiems objektams kaip keliai (ką pas mus stengiamasi tvarkyti prioritetiškai!), nes viskas nukreipiama karinei infrastruktūrai, amunicijai. Pavyzdžiui, 37 km atkarpą važiavome 2,5 val. Iš kitos pusės matoma, kad gyventojai prisitaikė prie situacijos, stengiasi gyventi savo gyvenimą. Išgirdę oro pavojaus signalus pirmiausia patikrina apie tai išmaniuosiuose įrenginiuose, o tada priima sprendimą, kaip elgtis – slėptis ar ne.
Ukrainoje pamatėme ir gerųjų pavyzdžių, kuriuos būtų naudinga pritaikyti ir pas mus. Įrengtos kompaktiškos 4 klasių mokyklos – 120 kv. m. pastate mokosi nuo 7 iki 12 vaikų klasėje. Kiekvienoje mokykloje privalo būti įrengtos priedangos, nes kitu atveju mokyklos negali veikti. Įspūdį paliko priešgaisrinės apsaugos padalinyje įrengtas darželis, kuriame vykdomas ne tik įprastinis ugdymo procesas, bet auklėtiniai mokosi, kaip reaguoti gaisro atveju, turi savo aprangas, mokosi iš suaugusiųjų apie gaisrininko darbą. Mano akimis, visi žmonės labai patriotiški – vienaip ar kitaip prisideda prie pagalbos kareiviams. Namie, mokyklose ruošiami daviniai, žvakės, maskuojamieji tinklai ir pan.
Susidariau įspūdį, kad tai yra stipri ir perspektyvi šalis, kuri laimėjusi karą dideliais žingsniais žengs į ES“.
