Ketvirtadienio naktį daug lietuvių prarado vadinamąją politinę nekaltybę. Tų, kurie aiškino, kad Landsbergių dinastijai seniai reikia trauktis, nes jie žmones be reikalo gąsdina „rusai puola“. Tų, kurie įtikinėjo, kad turime ieškoti sąlyčio taškų su kaimyninėmis diktatorių valdomomis šalimis Rusija ir Baltarusija. Tų, kurie tikino, jog rusai tik gąsdina, bet jie niekada „to nedarys“.
Ką dabar sako tie sofos politikai?
Vieni tyli. Kiti nuleidę galvas aiškina, kad jokiu būdu netikėjo, kad įvyks tai, kas įvyko. Neįsivaizdavo, kad Rusija pradės atvirą puolimą prieš Ukrainą. Kas galėjo pagalvoti, kad taip elgsis Putinas?
Tarsi būtų kalbama apie normalų žmogų, o ne sveiką protą praradusį diktatorių.
Karas Ukrainoje vyko jau aštuonerius metus. Ką tuo metu darėme mes? Rūpinomės, kaip nuvykti į Lenkiją pigesnės vištienos nusipirkti, rinkomės į atitinkamų jėgų inspiruojamus šeimos maršus. Džiaugėmės skaitalais, kad sovietmečiu prie kolūkių buvo daug geriau nei dabar, kai reikia gyventi ir mąstyti savarankiškai, atsakyti patiems už savo veiksmus.
Vienas kitas atsipirkdavo prieš sąžinę pervesdamas kelis eurus Ukrainos žmonėms paremti, pasižiūrėdavo surengtą palaikymo koncertą.
Dabar įvyko toks sukrėtimas, dėl kurio turėjome ketvirtadienio rytą atsikelti kitokie.
Ką mes matėme Biržuose?
Nors ir nerimo apimtais veidais žmonės lankėsi prekybos vietose, tvarkė kasdienius reikalus. Atrodė, kažkaip vieni kitiems lyg ir paslaugesni tapo, lyg ir artimesni.
Akivaizdu: reali grėsmė suartina. Geriausia gynyba yra išlaikyti ramybę ir tvirtumą grėsmės akivaizdoje.
Kai kurie biržiečiai karštligiškai ieškojo įsigyti Ukrainos vėliavos. Kad ją iškėlę bent moraliai paremtų šioje šalyje kenčiančius ir žūstančius žmones. Jų nebuvo nė vienoje prekybos vietoje. Jų neturėjo nei įstaigos, nei organizacijos.
Kas tik galėjo, informacijos ieškojo internete, klausėsi radijo, gaudė bet kokias pasirodančias žinias iš Ukrainos ir stebėjo pasaulio lyderių reakcijas.
Visoje toje situacijoje pasirodė visuomenėje žinomų, padoriais save laikančių žmonių komentarai socialinėje erdvėje. Jie buvo platinami po pranešimais, kad Rusija Ukrainoje pradėjo plataus masto puolimą.
„Jie patys išprovokavo“, „o man dzin, einu miegoti“, „kakos tik nepridarykit“, „įdomu, kaip prezidentas, ar spėjo išnešti kudašių“, „sustabdė skrydžius. Kaip dabar Gabrieliukas nuvažiuos į Ukrainą?“- tokių ir panašių komentarų netrūko.
Juose – tarsi būtų kalbama ne apie katastrofą, kurios metu žūsta žmonės, keičiasi pasaulio veidas.
Tarsi būtų aptarinėjamas eilinis bulvarinis skaitalas, politinis pirstelėjimas ar patarimai, kokią kosmetiką vartoti nuo raukšlių.
Interneto trolį paprastai pažinsi iš tam tikrų veiksmų: jie trikdo įprastą komentavimą pradėdami aršias diskusijas, neretai pereina prie tiesioginių ar netiesioginių įžeidinėjimų, ima kalbėti nesusijusiomis temomis ir visaip kitaip provokuoja kitus. Juos naudoja tam tikros ideologijos skleidėjai, karo kurstytojai ir priešiškos civilizuotam pasauliui ideologijos skleidėjai.
Spėju, nė vienas garbus biržietis savęs tokiu nelaiko. Ir net įsižeistų troliu pavadintas.
Tai gal būtų pats laikas pagalvoti, kokie iš tiesų esame? Tai ypač gerai matyti bombarduojamos Ukrainos gaisrų pašvaistėje.
