Šiemet rugsėjo 3 dieną minime garbaus Biržų žmogaus, gimusio Krikščių kaime, Biržų valsčiuje, – Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos 150-ąsias gimimo metines. Jis ilsisi čia pat, paties statytos Mieleišių kapinių koplyčios kriptoje.
Džiugina, kad Biržų kultūros įstaigos mini šio kūrėjo sukaktį, dar smagiau, kad biržiečiai dainuoja A. Sabaliausko užrašytas sutartines. Enciklopedinis vertinimas toks ir yra – kunigas, kanauninkas, tautosakos rinkėjas, rašytojas, pirmasis suomių nacionalinio epo „Kalevala“ vertėjas. Žymiausias grožinės literatūros kūrinys „Savu keliu“.
Vis dėlto, manau, jubiliejaus proga yra prasmės prisiminti ir mažiau žinomą kūrybą. Tuo labiau, kad gana netikėtai atsiveria ir šiandien aktualios temos – tikėjimas, pilietiškumas, tapatybės išsaugojimas.
A. Sabaliauskas – Žalia Rūta „Iš kelionės“
1901 m. išleistoje knygelėje pasakojama apie kelionę į Beuron (Vokietija). Kunigo tikslas – Šv. Velykas sutikti ten, kur „geriausiai apsireiškia prie jų – didžiosios nedėlios – mislis ir įtalpa. Apsireiškia gi tas apeigose ir giedojime“.
Pasakojama labai emocionaliai, neslepiant savo būsenų: „Įėjęs į tą bažnyčią pajutau, kad esu kaipo namie, jaučiau, kad čia ir mano namai <…>. Tikrai kaip visą pasaulį vienija katalikų bažnyčia“.
A. Sabaliauskas nevengia ir viešojo gyvenimo vertinimų: „Kas buvo mūsų prabočių savo nuo amžių įvesta, tą pusgalvė mada kaip šluota iššlavė: ir turime vietoj gardžių barščių ir visokių kumpių su skilandžiais – skystą arbatą, vietoj vilnonių gražių milų, čerkasų, lambasų – margus, skystus perkalius, o ir toliaus vietoj mūsų senos, garbingos, meiliai skambančios kalbos – lengvą lenkišką…“. Ar nieko neprimena?
Bene aktualiausiai nuskamba išvada: „Gerai yra Europos kultūros šakeles pas save įčiepyti, bet ne patį medį rauti su šaknimis ir mesti per tvorą“. Vis dėlto poetiškiausiai aprašomas psalmių giedojimas. Atviras pasakotojo susižavėjimas patvirtina A. Sabaliausko meninę prigimtį: „..toks rimtas psalmių giedojimas pakelia žmogaus dvasią, primena kitą svietą ir myslias pažadina šventas. Drauge su psalmių melodijos lingavimu pradeda ir dūšia linguoti ir judėti, o sujudinta dūšia jau ieško išėjimo, kur šviesa, kur teisybė, kur gražybė“.
Muzikos išmanymą, muzikinę klausą liudija psalmių giedojimo vertinimas: „Tokio lygumo, grynumo išpildymo visų giesmių niekur negirdėjau kaip čia. Juk giedojo choras iš kokių 50 ypatų, o girdėjos, tartum gieda viena asaba <…>, nors aukštuose tonuose giedojo lengviai, liuosai, nei kiek nesirėždami, buvo regima atida ir savo balso valdymas, ir prisitaikinimas prie kitų, teip gi regima, kiek padeda ir darbo, ir mokslo prie to“.
Knygoje kelis kartus akcentuojama lietuviškosios prigimties turtingumas, įvairovė, kultūros svarba: „…tėvas Amber pasakė: paviršutinę civilizaciją gali barbaras greitai pasisavinti, bet kultūrišku tapti reikia ne vieno šimto metų. O juk teisybę pasakė“.
A. Sabaliauskas – Žalia Rūta „Štai tavo motyna“
1911 m. religinio turinio knyga (skaitymai gegužės mėnesiui) išleista Seinuose, ją „Dangaus Karalienei aukoja autorius“. Šis kūrinys – Marijos šlovinimas ir biblinių tiesų aiškinimas. Ko gero, knyga buvo skirta katechezei. Čia aistringai pasakojami šventosios šeimynos gyvenimai, kurių centre Marija: duktė, Juozapo moteris, Motyna, šeimininkė, našlė.
Kituose skyriuose kalbama apie maldos, darbo, meilės, savęs pažinimo, ubagystės prasmes. Visai įdomu ir, manyčiau, aktualu paskaityti apie išvaizdos reikšmę: „Dvasia daro įspūdį ant kūno. Nuolatos atsikartojanti mintis ir jausmai išspaudžia atsakančią žymę visoje žmogaus išvaizdoje: eisenoje, kalboje, veide“.
Patys prasmingiausi žodžiai skirti tėvystės dovanai: „Iš to tai ta garbė, kuri pridera tėvui ir motynai, kaipo Dievo vietininkams, nes Dievui vienam pridera garbė ir tiems, kas jo vietoje dalyvauja“. Šiandienos kalbiniame triukšme aktuali yra atsakomybės dėl žodžio tema: „Neprivalo žmogus tarti žodžio, be kurio gali apsieiti, kurs nėra būtinai reikalingas“. Apskritai, kalba, anot A. Sabaliausko, yra geriausia, objektyviausia žmogaus charakteristika: „Sakau dovaną, nes iš visų Dievo tvarinių vienas tik žmogus apdovanotas kalba. Yra tai apsireiškimas tos ypatingos pajėgos, irgi didžios dovanos, proto, per ką žmogus ypač panašus į Dievą. Proto veikimas ir apsireiškia kalba <…>. Ji nenorom, be sąmonės, išreiškia žmogaus būdą, kaip ir Šventraštis sako: Iš širdies pilnumo kalba burna“ (Mat. 12,34). Patoso pilnos knygos intonacijos gal ir nėra patrauklios dabarties skaitytojui, bet aforistinis kalbėjimas yra ne tik talento, bet ir erudicijos ženklas.
Naujausi Biržų muziejaus „Sėla“ eksponatai
Prieš pat A. Sabaliausko jubiliejinį gimtadienį muziejus gavo unikalių dovanų. Kunigo – rašytojo giminės Lino Ladigos šeima ir Regina Zibolienė iš šeimos archyvo perdavė saugojimui ir eksponavimui „Kalevalos“ vertimo rankraštį (!), knygas su A.Sabaliausko dedikacijomis ir nuotraukų albumą. Reginos Zibolienės močiutė Elžbieta Vajegienė (Sabaliauskaitė) buvo kunigo sesuo, o L. Ladigos močiutė Stafanija Ladigienė (Paliulytė) – kunigo pusseserė. Visa medžiaga, be abejo, nusipelno išsamios analizės. Kol kas viskas eksponuojama mini parodoje. Taigi, kunigo – rašytojo gyvenimas tęsiasi, kūrybinis jo palikimas vis pildomas.
Esame sujungti tos pačios žemės po tuo pačiu dangum. Kaip rašė Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta savo garsiausioje knygoje „Savu keliu“ skyriuje apie Sandariškio ąžuolą: „Priglaudė meiliai toj žemė/Girios ir žmonių galiūnus:/ Tokie ieško vienas kito,/ Auklėja dažnai kits kitą,/ Dažnai globia vienas kitą,/ Pasiskundžia kits kitam.“
Irutė Varzienė,
Biržų krašto muziejus „Sėla“
