Šiandien kalbėti apie būsimus savivaldos rinkimus būtų kaip būrimas iš kavos tirščių.Tačiau viešojoje erdvėje platinamos kai kurių asmenų nuotraukos kaitina biržiečių aistras.
Ar matėte, kaip „Norfoje“ išsirikiavo būsimoji Biržų valdžia? Pagaliau išlindo iš pogrindžio valdžios vertėjai! Ar tik šie nebus iš bunkerio? Ar tikrai tarp jų yra ir būsimasis Biržų meras?
Tokiais ir panašiais klausimais bei pastebėjimais antradienį buvo atakuojama laikraščio redakcija.
Biržiečių susidomėjmą sukėlė vienos televizijos kuriama laida, į kurią buvo pakviesti pašnekovai, įvairiaspalvę kritikos puokštę skyrę šalies ir vietinei valdžiai. Su lyriniais intarpais apie nelengvą muzikanto dalią ir iš valdžios negautus pagyrimo raštus. Filmavimas vyko prekybos centre „Norfa” – čia gražiai išsirikiavę sėdėjo daugiau ar mažiau pažįstami veikėjai. Biržiečiai teigė atpažinę Eugenijų Gražį, Indrą Drevinskaitę, Viktorą Kurganovą, Kęstutį Isaką, Marytę Bistrickienę, ir, žinoma, pasigedo Vido Eiduko.
Dabar savo žodį turėtų tarti partijos, kurios valdo ir norėtų toliau valdyti rajoną. Jos turi žodžiais ir darbais rodyti, kad vertos valdžios. Ir ne tik. Jos atsakingos, kad didesnės galios bei įtakos neįgytų jėgos, kurių veikla gali būti pragaištinga rajonui ir šaliai.
Dauguma jų tapatinami su Biržuose buriama nauja politine jėga, kuri rengiasi dalyvauti vietinės valdžios rinkimuose. Kalbama, kad šios politinės grupės ideologinis vadas yra K. Isakas, o jo pasekėjai jau vadinami „isakininkais”.
Didžiausią biržiečių susidomėjimą „Norfos” studijoje sukėlė asmuo, neva „panašus į Vižinį”. Mat jau kurį laiką sklandė kalbos, kad „isakininkai” neranda tinkamo kandidato į merus ir neva kalbina juo būti V. Vižinį. Ši kandidatūra naujajam politiniam sambūriui turėtų tikti.
Bet ar toks meras tiktų Biržams? Ar tikrai mes nusipelnėme „isakininkų” valdžios?
Atsakymai į šiuos klausimus slypi tikruosiuose jų ketinimuose. O apie kai kurių asmenų veikimo būdus bei galimus tikslus jau ne sykį buvo rašyta „Šiaurės rytuose”.
Dabar savo žodį turėtų tarti partijos, kurios valdo ir norėtų toliau valdyti rajoną. Jos turi žodžiais ir darbais rodyti, kad vertos valdžios. Ir ne tik. Jos atsakingos, kad didesnės galios bei įtakos neįgytų jėgos, kurių veikla gali būti pragaištinga rajonui ir šaliai.
Tradicinės partijos turi turi savo filtrus, į jas nėra paprasta patekti bet kam, tuo labiau būti rinkimų sąrašuose ir pretenduoti į aukščiausius valdžios postus. Tuo tarpu į rinkimų komitetus pakliūva įvairaus plauko veikėjų. Turtingiausi kuria „savo” politines partijas, tokias kaip, pavydžiui, Uspaskicho Darbo partija ar Valkiūno buvusi respublikonų.
Rinkimų komitetai ar kitos politinių sambūrių formos leidžia jungtis įvairių pažiūrų ir ketinimų turintiems asmenims. Rinkėjai dažnai užkimba ant visiškai nuzulintų populistinių pažadų – patiki, kad nauji politiniai veidai atneš pokyčių į jų gyvenimus, kuriuos nustekeno valdžia.
Kokių proveržių būtų galima tikėtis iš vadinamųjų „isakininkų”?
Vienas iš atsakymų – šiandieniniai teismų procesai, kuriuose slenksčius mina buvę „Vieningi Biržai”.
Tas pats asmuo Biržams atkakliai siūlė visokių valdžios variantų – tai Seimo narį, tai merą, tai tarybos narius. Kokių proveržių jie atnešė į Biržus? O gal į valdžią patekusieji atsisakė būti tampomi už virvučių?
Nesirengiu iš anksto demonizuoti kokios nors politinės grupuotės. Tačiau geopolitinė situacija verčia itin atidžiai vertinti asmenis, kurie intensyviai užsiima visuomenės kiršinimu, nesantaikos kurstymu. Mes matome, kaip meistriškai Biržuose veikia gandų skleidimas ir valdymas. Tai vienas iš seniausių ir efektyviausių KGB metodų, kuris yra naudojamas Rusijos specialiųjų tarnybų Vakarų šalyse.
Iš tiesų nėra paprasta atskirti, kuris žmogus nuoširdžiai sunerimęs dėl, jo manymu, prasto šalies ar rajono valdymo, o kuris sąmoningai veikia prieš valstybę ir paskui save patraukia vadinamuosius naudingus idiotus. Kas pasakys, ar atkakliai ir įvairiais metodais valdžios siekiantys asmenys tėra liguistų ambicijų, priklausomybių įkaitai? Ar išties kelia pavojų tie, kurie vis dar negali susitaikyti su prarasta sovietinėje realybėje prabėgusia jaunyste, kai batonas kainavo 16 kapeikų?
Mes matome, kaip meistriškai Biržuose veikia gandų skleidimas ir valdymas. Tai vienas iš seniausių ir efektyviausių KGB metodų, kuris yra naudojamas Rusijos specialiųjų tarnybų Vakarų šalyse.
Šie klausimai aštrėja artėjant rudeniui, kai intensyvėja visokio plauko protestuotojų bei mesijų šou. Tam fonas itin palankus – ir nesibaigiantis karas Ukrainoje, ir kylančios elektros kainos, ir nesiliaujančios pandemijos.
Dažnai girdime kalbant apie penktąją koloną – žmonių grupes bei įvairias organizacijas, vykdančias priešišką ir (ar) kenkėjišką veiklą valstybės viduje. Tačiau turbūt ne kiekvienas girdėjo apie šeštąją koloną.
Už Lietuvos saugumą atsakingi pareigūnai šeštąja kolona vadina žmones, kurie gyvena Lietuvoje, yra piliečiai, tačiau informacinėmis ir psichologinėmis priemonėmis kovoja prieš mūsų valstybę. Nuo vadinamosios penktosios kolonos jie skiriasi tuo, kad įžengus priešų kariams jie nepaimtų ginklo ir nešaudytų į Lietuvos gynėjų nugaras – iki paskutinės akimirkos, iki demaskavimo, jie stengtųsi neišsiduoti, kad tarnauja priešui, apsimestų mūsų valstybės patriotais, tačiau skleisdami abejones ir paniką vykdytų informacines diversijas.
Ar vis dar tikime, kad tokių Biržuose nėra?
