Pokalbis su žinomais gydytojais, odontologijos klinikos savininkais Stase ir Ričardu Leskauskais.
„Mostelėjimas“ iš aukščiau
„Nieko kito nedarom – tik gyvenam“, – sako gydytoja odontologė Stasė Leskauskienė. Su ja ir gydytojos vyru – odontologijos klinikos direktoriumi Ričardu Leskausku – kalbamės praėjus poros jubiliejiniams gimtadieniams. Apie juos žyminčius skaičius kalba ant jaukių namų sienų kabantys anūkų piešiniai. Gydytojai sako besidžiaugiantys kiekviena diena ir visu gyvenimu bei darbu pelnyta pilnatve. Su pacientais jiedu nebedirba, o klinikos vadovo vairą p. Ričardas sako ramiai perduodantis vyriausiajam sūnui Mindaugui.
„Priėmėm kaip mostelėjimą – ženklą iš aukščiau“, – sako p. Stasė apie jos ir vyro patirtus infarktus. – Esam labai dėkingi medikams ir pirmiausia šeimistei Romai (šeimos gydytojai Romai Gedminienei), kuri ir Ričardui diagnozę nustatė labai greitai – tiesiog per kelias valandas, o man dar greičiau. Infarktas mane ištiko naktį – ėmė spausti širdies plotą, ko nebuvau patyrusi per visą gyvenimą… Po širdies stentavimo Panevėžyje ligoninėje praleidau tik dvi naktis – veržiausi namo, stebėtinai greit atsigavau, tačiau į darbą nebegrįžau. Ričardas sveiko ilgiau – triko širdies ritmas, nepadėjo ir tas noras kuo greičiau išeiti į darbą. Aš tai sprendimą priėmiau iš karto – į darbą negrįžau.“
R.: „Tai mes dabar tik apie ligas ir kalbėsim?“
St.: „Bet jeigu ne jos, tai gal dar abudu „ruzotume“ darbe? Aš jį baigiau praėjusių metų spalį. Ričardas „prie odontologo kėdės“ dirbti baigė 2018-aisiais. Klinikos vadovo pareigų perdavimas sūnui vyksta dabar.
– Jūsų namai dvelkia ne tik jaukumu, bet ir naujumu. Esminės pertvarkos ėmėtės jau pasitraukę iš aktyvaus darbo?
– S.: Mes tam jau ruošėmės, kol dirbome. Galvojome, vėliau gali ar sveikatos nebūti, ar lėšų. Todėl pamažu tam rengėmės.
– R.: Kryptingai viską darėme, kad sukurtume kuo patogesnę, gražesnę buitį.
– Vienas po kito pasitikote septyniasdešimtmečio jubiliejinius gimtadienius. Šia proga Jums savivaldybėje dėkota už pažangos siekį Biržų krašte, įkurtą modernią odontologijos kliniką, modernios vadybos, inovatyvių sprendimų, pažangių technologijų įstaigą, šeimos verslą, sukurtas darbo vietas, įkvepiantį pavyzdį. O kokį neįkainojamą, su niekuo nepalyginamą ir nepakeičiamą turtą jaučiatės užgyvenę?
– St.: Atsakymas vienareikšmiškas. Tai šeima.
– R.: Trys sūnūs – Mindaugas (48 metų), Vaidotas (46 metų), Liutauras (41 metų).
– St.: Trys puikios marčios – Lijana, Šarūnė, Rosita – ir anūkai. Juos turime septynis – Tiliją, Kiprą, Moną, Adrijų, Petrą, Aleksą ir Leonardą. Mažyliui Leonardui – dveji, o vyriausiajai Tilijai jau devyniolika, ji Toronto universitete studijuoja architektūrą. Tilė ir Kipras, Vaidoto šeimos vaikai, su tėvais gyvena Kanadoje. Viskas su jais visais ten yra gerai.
– Pirmoji anūkė Tilija turėtų būti pati mylimiausia…
– St.: Taip, tačiau laikas ir atstumas atitolina, nebėra kasdienio bendrumo.
Deja, emigracija savo padaro. Nors apie juos mes žinome viską – ką veikia, kur būna, sveiki ar serga…
Kai Kiprui nebuvo dvejų, o Tilei – ketveri, tėvai Kanadoje dar studijavo, vienerius metus mes vaikus auginome čia. Samdėme tetas, bobutę. Dviese būdavo – viena valgį gamino, kita su vaikais žaidė. Mes dirbome. Pilni namai buvo… Kaip ir daugybę kartų. Ir dabar jie tokie būna.
– R.: Mūsų tiek daug, visi čia sukamės ratu…
– St.: Nepajutome jokio vienišumo. O tai yra didelė laimė.
– R.: Kiek leidžia sveikata, tenka ir palakstyti – turime tokį dvejų metų Leonardą, kaip aš sakau, „volksvageną“ su varikliuku užpakalyje. Kieme krepšinio stovai, o krepšiai – aukštai ir žemai, kad būtų anūkams pagal amžių.
– St.: Piešiniai ant sienų – sveikinimai seneliui ir man. Tai va, mūsų gyvenimas toks – jis matosi.
– Abudu, kaip atskiri ir vienas kitam iš anksto nepažadėti, gimėte Kaune ir Žemaitijoje. Pasidalykite kokiu nors prisiminimu iš savo tėvų namų. Augote ne medikų šeimose?
R.: Ne, abu – ne medikų. Aš Kaune augau, Vilijampolėje. Galiu pasakyti tik tiek – tėvas labai sunkiai sirgo, mama viena dirbo, jau garbaus amžiaus turėjo eiti į darbą. Tėtis mirė, kai buvau antram kurse. Mama, aš ir vyresnė sesė gyvenom sunkiai. Dirbdavau vasarą dar būdamas moksleiviu – geležinkelio stotyje kraudavau vagonus. Įstojęs į medicinos institutą iš pradžių dirbau anatomijos katedroje laborantu, o studijų metu – neurochirurginiame skyriuje „broliuku“. Sunkus skyrius, tokią praktiką turėjau.
– O jūs, ponia Stase, ko gero, lepūnė vienturtė?
– R.: Lepūnė lepūnė (juokiasi – aut.).
– St.: Tačiau kaimo lepūnė, nors kaime lepūnų būti negali. Mano gimtinė – Laukuva Šilalės rajone. Augau penkių vaikų šeimoje. Iš penkių seserų buvau pati mažiausioji. Labai nemėgau kaimo darbų. Mokiausi tikrai gerai, bet tie kaimo darbai man buvo kaip košmaras. Man liepdavo karvę ganyti, o aš vietoje to, kad ją ganyklos pakraščiukais ganyčiau, imdavau karvę ir pririšdavau. Ilgo šniūro paimti į namus eiti bijojau, tai pririšdavau ant dviejų pančių – vieną nuo ragų, kitą nuo kojų karvei nuėmusi. Trumpas tas šniūras buvo, karvutė ne ką galėjo žolės paskabyti… Pati, būdavo, sėdžiu ir knygą skaitau. Buvau „užpelenguota“, tai tėvas ir sako – reikia nupirkti tai karvei grandinę, nes iš tos mūsų mergos tai nieko nebus. Karvė neėdus, pieno nėr, o ji sau knygą skaito. Šiaip tai mano tėvai buvo labai šviesūs ir mes visi penki vaikai įgijom aukštuosius išsilavinimus. Tai buvo retas atvejis tais laikais. Trys sesės baigė Žemės ūkio akademiją, viena – Kūno kultūros institutą. Mane nuo ketvirtosios sesers skyrė septyneri metai. Buvau tokia atsiradusi seserims „ant galvos“, nes jos turėjo mane prižiūrėti.
– Pasirinkote studijuoti mediciną?
– St.: Norėjau įrodyti, kad galiu ką nors pasiekti, susiruošiau mokytis ir būtent – medicinos. Mamos gal buvo tokia svajonė, kad nors vienas vaikas būtų medikas. Iš kaimo vidurinės mokyklos nuvažiavau į tą Kauną, paruošiamuosius kursus. Mano stojamieji balai buvo žemi ir aš į gydomąjį fakultetą, kaip norėjau, nepatekau. Bet taip buvo gėda grįžt į tą kaimą, taip gėda. Ir ką aš padariau? Jau ką turėjau gražesnio, apsivilkau ir nuvažiavau į Sveikatos ministeriją. Pati viena, aštuoniolikos metų. Buvo 1970 – ieji. Nežinau, iš kur mano ta drąsa… Įgriūnu pas ministrą ir sakau, kad aš taip noriu, taip noriu mokytis, bet neįstojau ir jokiu būdu negaliu grįžt namo… Tas ministras, aišku, nusijuokė – nedažnai juk vaikai atvažiuoja sakydami, kad nori mokytis ir negali grįžt namo. Ir jis prie manęs skambina, kažką kalba, o paskui sako – tu apie gydomąjį nebesvajok, bet į stomatologinį stojimo balai žemesni. Važiuok tu į tą Kauną, prisistatyk stomatologijos fakulteto dekanui Jonui Žekoniui ir tave priims kandidate. O tas dekanas tada tik akis išpūtė – kas ta merga, dėl kurios ministras skambina. Priėmė mane ta kandidate, tai aš taip puoliau mokytis, kad tapčiau tikra studente. Buvo labai sunku, bet studijas įveikiau ir jas baigiau puikiai.
– Studijuodami radote vienas kitą?
– St.: Mokėmės viename kurse, draugauti pradėjom nuo trečiojo, susituokėm ketvirtajame. Penktajame gimė sūnus Mindaugas. Buvo 1974-ieji.
– R.: 1976-aisiais besimokant rezidentūroje gimė Vaidotas. Baigęs rezidentūrą pradėjau dirbt. Į Biržus atvažiavau ieškodamas darbo dviem. Į Vilnių važiuot nenorėjom, o Telšiuose, Utenoje nieko dviem nežadėjo. Atvažiavęs į Biržus pakalbėjau su ligoninei vadovavusiu Antanu Dauguviečiu, žadėjo ne tik abu į darbą priimt, bet ir butu aprūpint.
– St.: Šviesaus atminimo Antanas labai gražiai mokėjo pakalbėti – turėjo tokią prigimtinę charizmą. Sakė, kaip čia mes laukiami, kaip duos butą. Bet to buto taip ir negavom – nebestatė tada namų, mes negeru laiku pataikėm atvažiuot… Nuomojomės – prastą tokį, supelijusį…
– R.: Oi oi tiktai, koks tas butas buvo…
– St.: Gimė trečias vaikas, gyvenimo sąlygos labai blogos buvo, tačiau buvom jauni – tvėrėm, nesupelijom (juokiasi – aut.) .
– R.: Gyvenome be jokių patogumų, su rūkstančia krosnimi ir šalčiu… Gimus trečiam sūnui nutarėm statyti namą. 1981 metais ligoninė davė sklypą, o 1984- aisiais jau gyvenom nebaigtame įrengti name. Tam nuomojamame būste tikrai nebuvo galima ilgiau gyventi…
– St.: Statėm namą sunkiai, patys labai daug dirbome – visos sienos mano pačios užpakuotos. Ir tų pinigų nebuvo – prisiskolinom iš visos giminės, iš šeimos… Bet pastatėm.
– R.: O paskui stačiau ir stačiau – kliniką 1995 m. statyt pradėjom… Klinikos statyboje dirbom visi – vaikai labai daug padėjo.
– Jūsų verslas – investicija į vaikų ir galbūt anūkų ateitį. Visi trys sūnūs odontologų kelią rinkosi natūraliai, nekankinami dvejonių?
– St.: 1995- aisiais Mindaugas į odontologiją įstojo. Apie tai galvojo nuo penktos klasės. Sakau, gal tie mūsų vaikai nebežinojo kitokios specialybės, negalvojo, jog kažką kita galima dirbt… Vidurinis Vaidas baigė tą garsiąją Kauno politechnikos instituto gimnaziją. Ačiū „Atžalyno“ mokytojams, patarusiems ir pritarusiems mokslui gabų sūnų leisti į tą gimnaziją Kaune. Vaidotas ten mokėsi trejus metus, kol baigė vidurinę, gyveno pas Ričardo mamą. Gavęs brandos atestatą su savo balais galėjo bet kur įstoti. Iš pradžių įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, paskui pamąstė ir dar į medicinos institutą nuėjo – ir ten įstojo. Pasirinko odontologiją, kaip brolis. O ketveriais metais nuo brolių gimimu „atsilikęs“ jaunylis Liutauras sakydavo, kad jam patiktų dvi specialybės – arba dantų techniku norėtų būti, arba mokytis kulinarijos. Tai mes taip švelniai sakėm, kad gal būtų gudriau eiti panašiu keliu kaip broliai… Tai nuvažiavo į Kauną ir įstojo mokytis dantų techniku, o paskui baigė išlyginamąsias universitetines studijas.
Visi sūnūs – privačiame su odontologija susijusiame versle. Ir jų žmonos, išskyrus klinikai vadovavimą perimančio Mindaugo žmoną, profesionalią menininkę Lijaną, tame pačiame kelyje. Vaidoto žmona Šarūnė – kaip ir vyras, odontologė. Kanadoje baigę papildomas studijas jie verčiasi privačia praktika – turi nedidelę šeimos kliniką. Liutauras Biržuose turi kliniką ir modernią laboratoriją. Teisę baigusi jo žmona Rosita šįmet imasi kitų – burnos higienos – studijų.
– O kaip kadaise Biržai ir žmonės jus pasitiko? Kas padėjo čia „prigyti“? Tik nesakykite, kad turtinga istorija ir Radvilų didybė. Gal yra kokių nors paprastesnių vardų, kuriais vadinote ir šaukiate laiko patikrintus bičiulius?
– St.: Visų pirma, tai buvo ligoninėje tokia valytoja Antanina Gasiliūnienė, kuri man labai daug padėjo. Kaip mama. Tiesiog padėjo savo buvimu – juk mes čia nieko daugiau neturėjome.
Nuo pat pradžių užsimezgė ir iki šiol tęsiasi draugystė su Irena. Jos vyras Jonas ir namus statyti padėjo.
– R.: Labai daug bendravome su gydytojais Roma ir Zenonu, otolaringologu Vidu ir jo žmona Elena. Vidas dar visai neseniai išėjo iš šio pasaulio… Nuo senų laikų bendrumas riša ir su kolege Rima, jos vyru Algiu, nuo studijų laikų pažįstamu Eividu…
– St.: Tiesą pasakius, kai mūsų šeima tokia didelė, draugystėms didelio poreikio ir laiko nėra daug… Naujų draugų pas mus nėra ir jau nebegali būti. Draugų begali tik mažėti.
Bičiulių ratas mažas, bet laiko patikrintas. Kadangi mūsų darbas toks, kad teko labai daug ne tik bendrauti, kalbėtis su žmonėmis, bet ir juos apčiupinėti, tai viešumo mes abu vengdavome. Poilsis nuo darbo būdavo namuose arba mažame rate. Nors jau kurį laiką nedirbame, dar ir dabar kažkaip nesinori į viešumą eiti…
– R.: Pro mus praeidavo tokia gausybė žmonių. Ir dar su negalavimais, skausmais, skundais. Juk nė vienas neateidavo pasidžiaugti – jiems skaudėdavo, reikėdavo padėt…
– St.: Tai visas menas būdavo ne tik kažką gerai atlikti, bet ir su tuo žmogumi sutarti. Juk visi medikų ir pacientų konfliktai dažniausiai kyla dėl nesusikalbėjimo…
– Kas labiausia riša su Biržais?
– R.: Šeima ir viso gyvenimo darbas. Tai, ką mes čia padarėm, sukūrėm.
Čia yra tai, ką užsidirbome. Klinika padeda žmonėms, bet juk dirbame ir sau, savo ir šeimos naudai. Tai nėra filantropinė veikla. Biržuose – užsidirbta mūsų gyvenimo pilnatvė.
– Ar jau galite pasakyti, kad prisijaukinote Biržus? Ar nebūna taip, kad kelionėje artėjat gimtinei širdis ima plakti tankiau?
– R.: Gyvenimas mūsų čia. Visi čia gyvenantys šeimos nariai esame arti ir artimi, buitis sutvarkyta, ir tokios didelės nostalgijos Kaunui nejaučiu.
– St.: Toks jausmas užplūsta, kad Žemaitijoje atrodo ir oras kitoks, ir gamta gražesnė. Tai širdis sako, o protu suvoki, kad ten niekas tavęs nebelaukia. Nei draugų, nei giminių ten, Žemaitijoje, nebėra – riša tik prisiminimai. Gera ten pabūti, tačiau širdis yra čia, kur mūsų namai, ir niekur kitur jai nebelemta būti… Čia mūsų šeima ir žmonės puikūs, daug jų teko pažinti – neturėjom jokių didelių priešiškumų, problemų. Tiesiog dirbom savo darbą – ką mokėjom geriausiai, ir viskas.
– R.: Dirbom labai daug, tik ant statinės niekada nelipom.
– Jūs pirmieji legalizavote odontologijos praktiką, įkūrėte kliniką. Ar sulaukėte sveikinimų ir palaikymo?
– R.: Privatų darbą aš pradėjau šito namo kambariuke. Pradėjau dirbti dar tarybiniais laikais, išsipirkęs patentą. Tai buvo 1987-aisiais. Visi labai stebėjosi, kad išdrįsau „iškišti galvą“ – dirbti legaliai. 1991 metais, kai jau buvo Lietuvos neprigulimybės laikai, gavau oficialią Sveikatos ministerijos licenciją, įkūriau individualią įmonę. O 1995-aisiais, kai vaikai pradėjo mokytis specialybės, nutarėm, kad reikia statyti savo kliniką. Nutarėm kartu su vaikais, su Mindaugu piešėm projektus, svarstėm, kaip čia statyt, nes sklypas buvo labai nedidelis. 1997-ųjų balandį jau pradėjom dirbti klinikoje, kurios adresas Respublikos g. 39 A.
Nebuvo jokių sveikinimų – tik darbas ir darbas. Ir dar turėjome išmokėti paskolą. Tais laikais, mūsų vertinimu ir mąstymu, paskola buvo labai didelė – 200 tūkstančių litų.
– St.: Tokia suma skambėjo įspūdingiau, negu kad šiandien būtų eurais… Dirbome po 10-12 valandų per parą. Stresas buvo didžiulis, nebuvom įpratę prie tokių paskolų. Be skolinimosi nebūtume įrengę antrojo aukšto, ir pirmąją įrangą iš paskolos pirkom.
– Sveikinimų, sakote, nebuvo. O pavydo?
– St.: Nebuvo laiko, kada tuo domėtis. Akivaizdžiai mes to nejautėm. O už akių jeigu kas pašnekėjo – tai, kaip sakoma, Dievui ant garbės.
– R.: „Atbuline eiga“ ar per kitus kanalus to negirdėjom, o kaip ten išties buvo, tai išgirsti net nebūtų įdomu…
– Valdžios trukdymo, kaip daugelis aiškina tą pajutę, nepatyrėte?
– St.: Ne, tikrai ne. Stengėmės įtilpti į tuos įstatymais nustatytus rėmus, ir viskas.
– R.: Mes valdžiai netrukdėm, bet ir ji mums netrukdė.
– St.: Mes iš valdžios nieko nelaukėm, ji mums netrukdė. O gera valdžia yra ta, kuri netrukdo dirbti. Ir kiek buvo tų merų ar direktorių – nė vieni mums netrukdė. O padėti mes neprašėm. Gal būtų padėję? Neprašėm nei asfalto, nei šiukšlių dėžių – pirkom patys. Tik nueidavome statyboms leidimų paprašyti. Aš į tuos valdžios rūmus per 46 metus nuėjau trečią kartą – kai mus sveikino. Du kartus buvau per vaikų vestuves.
– Tvirtinate, kad ne tik valdžia, bet ir biržiečiai žmonės geri. Tačiau tai priklauso nuo abiejų pusių. Iš kur jūsų gebėjimas išlaikyti su žmonėmis pagarbius, nekonfliktinius santykius?
– R.: Charakteris gal toks.
– St.: Gal mokėjimas nesikišti, kur nereikia? Dirbti, kartais stengtis ką nors tokio užmiršti, jeigu ką… Juk atmintis – toks žmogui dėkingas dalykas. Kuo toliau, tuo šviesiau.
– R.: Su ta atmintimi, sakyčiau, tai yra taip – gera užmirštama greit, bloga prisimenama ilgai.
– St.: Čia ir nuo žmogaus priklauso, ar tu leidi tam blogiui mintyse prisikelti, ar ne.
– Ar rytais nepabundate su nerimu, kad nebereikia skubėti į darbą?
– St.: Tikrai jokio rytinio nerimo – lėtas pabudimas, kava, knygos… Gyvenam labai gerai, bent jau šiuo metu nėra rūpesčių dėl vaikų, anūkų. O džiaugsmo tikrai daug – kasdienio, paprasto. Tiesiog gyvename.
– R.: Džiaugiamės visu gyvenimu užsidirbta pilnatve.
Nuotr. A. Gudienės ir iš asmeninio Leskauskų albumo
