Biržų pagalbos centro direktorė Regina Židonienė iš rankų nepaleidžia telefono. Ji ieško Biržų rajone apsigyvenusių karo pabėgėlių.
R. Židonienė iš Ukrainos atvykusiems žmonėms siūlo paramą maisto produktais, higienos priemonėmis, patalyne ir rūbais. Šią pagalbą jau gavo didžioji dalis Biržų rajone apsigyvenusių ukrainiečių, o kurie dar neatvyko, mielai kviečiami.
„Suprantame, kad jums labai sunku imti. Bet mes norime pasiūlyti savo pagalbą – ir labai geras jausmas, kai gali duoti“, antradienį į Biržų pagalbos centrą atėjusioms ukrainietėms kalbėjo Regina Židonienė.
Moterys ir verkė, ir šypsojosi, ir kalbėjo apie lietuvių žmonių gerumą, kurio nesitikėjusios.
Dėkingi priėmusiems žmonėms
Iš Dnepropetrovsko atvykusi Svetlana į Biržų pagalbos centrą ateina jau ne pirmą kartą. Moteris sako, kad čia visuomet yra laukiama.
Tiesa, moteris greitai laisvo laiko nebeturės, nes jau susirado darbą duonos kepykloje.
Svetlana laisvalaikiu gamina įvairius dirbinius – siuva suvenyrus, neria megztinius. Ji buvo sugalvojusi gaminti šiuos darbus ir pardavinėti. Tačiau sužinojo, kad tam reikia registruoti verslą, todėl nutarė, kad geriau dirbti kepykloje.
Moters vyresnėlė dukra Liza irgi ieško darbo, o penkiolikmetė Nastia lanko mokyklą.
Pasak mamos, Nastia į mokyklą nuėjo kovo 8 dieną. Mergaitę iškart apsupo vaikai, ji susirado naujų draugų, o iš mokyklos grįžo su tulpių puokšte rankose. Mergaitė iškart nuėjo į būrelį mokytis groti gitara.
„Praėjus kuriam laikui po atvykimo dukra pasakė, kad nori užsiimti sportu. Tuomet supratau, kad ji pradeda grįžti į save“,- kalbėjo Svetlana.
Ji sakė iki šiol negali pamiršti karo vaizdų, siaubo, kai nuolat kaukė sirenos ir teko lėkti į rūsį slėptis nuo bombų. Nuo patirto streso iki šiol tebedrebančios rankos.
Svetlanos vyras liko dirbti Lietuvoje. Jis veržėsi į gimtinę kariauti, sakė, kaip jis žmonėms į akis pasižiūrės. Bet paaiškėjo, kad per 60 metų amžiaus vyrų kariauti nebeima.
Be to, šeimos nariai svarsto, kad jų pagalbos ir rankų tėvynei reikės ir pasibaigus karui.
Į Biržus iš rusų bombarduojamos Achtyrkos atvažiavo dar trys moterys – močiutė Nina, jos dukra Olia ir anūkė šešiametė Kira.
„Seniau turbūt niekas nežinojo, kur yra ta Achtyrka. Dabar ji išgarsėjo“,- kalba šio miestelio, kuriame vyksta aktyvūs karo veiksmai, buvusios gyventojos.
Olia jau apėjo kelias Biržų įmones ir, rodos, jau susitarė dėl darbo. Jo ieško ir Nina.
Pastarosios sūnus liko kariauti už Ukrainą, dėl jo motina labai nerimauja. Kitas giminaitis savanoriauja, mieste prižiūri tvarką, kad parduotuvių neplėštų marodieriai.
„Mes labai dėkingi visiems mus priėmusiems žmonėms. Tokio gerumo nesitikėjome“,- viena per kitą kalbėjo moterys.
Nebus pamiršti ir lietuviai varguoliai
R. Židonienė pasakojo, kad vos pradėjus į Lietuvą plūsti pabėgėliams iš Ukrainos ji kreipėsi į nuolatinius organizacijos rėmėjus. Jie pasitarė ir pasidalino, kas kuo galės paremti.
Amerikiečių organizacija „Gifts of grace“ surinko pinigines aukas. Greitu metu jos turi pasiekti Biržų pagalbos centro sąskaitą. Už šias lėšas bus perkama apranga ir kanceliarinės priemonės ugdymo įstaigas lankantiems vaikams.
Švedijos Ekumeninė bažnyčia ir nuolatinė talkininkė Valla Carlsson surinko paramą maistu ir daiktais. Ją aukojo kepyklos, įvairios firmos, pavieniai žmonės.
Biržus pasiekė vienos tonos maisto produktų siunta – sūrio, sviesto, duonos, taip pat higienos priemonių.
Ukrainiečiams bus dalinami ir maisto produktai, gauti „Maisto banko“ akcijos metu.
„Pasigirsta kalbų, kad viskas skiriama tik ukrainiečiams, bijoma, kad gali likti pamiršti vargingai gyvenantys lietuviai. Noriu pabrėžti, kad paramos užteks visiems“, – sakė R. Židonienė.
Ukrainietės moterys kviečiamos trečiadieniais ir penktadieniais ateiti į jau 18 metų čia besirenkančią moterų grupę.
Jos į centrą gali užeiti bet kokiu metu – išsakyti savo problemas, pasirinkti rūbų ir daiktų parduotuvėje ar atsigerti kavos. O savaitgalį turi galimybę susitikti su centro darbuotojais ir tiesiog pasivaikščioti po miestą bei jo apylinkes.
