Biržų garbės piliečio vardas suteiktas kardinolui Rolandui Makrickui. Džiugu dėl Biržų. Juk šis titulas vargu ar daug šlovės pridės neeilinių aukštumų pasauliniu lygiu pasiekusiam kunigui, tuo metu Biržams – tai neeilinė didelė garbė.
Kultūringesniems žmonėms klausimų dėl Garbės piliečio kandidatūros nekilo.
Kiek siauriau į pasaulį, kuris jiems baigiasi maždaug ties Naradavos obuolių sodais ir Biržų rajono riba, žvelgiantys biržiečiai tyliai pamąstė: a kų jis Biržam gerų padarė.
Dalies biržiečių tokie dalykai išvis nedomina, jie tokio žmogaus net nežino. Ir tai normalu. Visuomenė yra visokia.
Tad kaip ir logiška, kad visokia yra ir Biržų rajono savivaldybės taryba – mūsų rinkti atstovai. Visgi sunkiai buvo įsivaizduojama, kad svarstant būtent šią kandidatūrą kils kokių nors diskusijų. Kardinolas – tai, su visa pagarba, ne koks Biržų jaunųjų šaulių vadas. Bet visgi kažkokių prieštaravimų kilo. Tiesa, labai nedaug.
Tokie mūsų miesto garbės piliečiai, kaip Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Mekas, Mantas Kvedaravičius, Rolandas Makrickas, gal ir nepraleido daug laiko Biržuose ir čia šaligatvių tikrai neklojo, bet jie statė ir tebestato tiltus į visą pasaulį.
Prieš Tarybos posėdį keistus argumentus komitete dėstė daktaras. Pasiklausius, ką jis kalba, neapleido jausmas, kad žmogus jau tikrai pavargo, jam nebelabai įdomu, kas vyksta aplink pasaulyje. Kaip per daugelį metų, deja, turbūt nebelabai įdomūs tampa ir pacientai.
Kitam Tarybos nariui verslininkui prakalbus aiškiai buvo matyti, kad žmogui ne proto ar nuovokos, o tiesiog dėmesio trūksta. Tik su bandymu bet kokia kaina būti pastebėtam šįsyk buvo aiškiai pralėkta pro šalį. Matyt, suveikė motokrosininko instinktas.
Ne visais klausimais ir ne visada reikia pareikšti nuomonę. Ir šiame Tarybos posėdyje svarstomas klausimas buvo būtent toks, kad neturint ką nors normalaus pasakyti buvo galima geriau patylėti.
Kalbėjimas parodo (ne)suvokimą apie kultūrą, vertybes. Verta pažymėti, kad kiti kalbėjusieji svetimos gėdos nedarė.
Reikia suprasti, kad tokie mūsų miesto garbės piliečiai, kaip Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Mekas, Mantas Kvedaravičius, Rolandas Makrickas, gal ir nepraleido daug laiko Biržuose ir čia šaligatvių tikrai neklojo, bet jie statė ir tebestato tiltus į visą pasaulį.
