Apie robotiką mokymo įstaigose kalbėjomės su Kaštonų pagrindinės mokyklos informatikos mokytoja, VšĮ „Robotikos akademija“ Šiaurės Lietuvos regiono vadove Neringa Misevičiūte.
„Aš grįšiu“, – sako robotas Terminatorius aktorių Arnoldą Švarcenegerį išgarsinusiame filme „Terminatorius“. Iš tiesų vis daugiau realių robotų „sugrįžta“ ir triūsia pramonėje, medicinoje bei mūsų kasdienėje buityje.
Robotika yra mokslas apie automatizuotas mašinas, galinčias atlikti įvairius žmogaus atliekamus veiksmus. Privalumas yra tas, kad mašina nepavargsta, nedaro klaidų ir yra tikslesnė nei žmogus rankos.
Robotika į šalies mokyklas atkeliavo gana neseniai – mažiau kaip prieš dešimtmetį. Dabar ji vis labiau populiarėja, nes čia amžiaus limito beveik nėra ir, kaip skelbia robotikos idėjos autoriai, ja galima užsiimti sulaukus vos trejų. Tai kartu mokslas ir žaidimas, kuris padeda atskleisti konstravimo, kūrybos bei programavimo talentus, skatina mokinių inovatyvius techninius gebėjimus pasitelkiant informacines technologijas.
– Neringa, Jūsų gimtinė yra netoliese – Pasvalyje. Kaip atsitiko, kad mergina iš žemdirbiško krašto įsisuko į kiek paslaptingą robotų pasaulį, kur daugiausia karaliavo vyrai. Kas jus nuvedė šia gyvenimo linkme?
– Pasvalyje baigiau Petro Vileišio gimnaziją ir įstojau studijuoti prancūzų kalbos. Bet mano teta vilnietė vis sakė, kur tu su ta prančūzų kalba eisi, ką veiksi. Taip ir prikalbino pereiti mokytis programavimo Vilniaus kolegijoje. Baigiau programavimą bei darbą su leidybinėmis sistemomis. 2000 metais su darbais Vilniuje buvo nekokie reikalai, visi norėjo patyrusių specialistų. O iš kur ta patirtis, jei mokslus ką tik baigei. Su vyru atvažiavome į Pasvalį. Pradžioje maniau, gal metus kokius padirbėsiu, o teko išbūti čia 23 metus. Jau po metų įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, o vėliau baigiau magistratūros studijas Mykolo Riomerio universitete.
2000-2001 metais kompiuterizavimo lygis provincijos mokyklose buvo beveik nulinis, o ir vadovams jie dažnai nebuvo prioritetų sąrašuose. Rašėme projektus, buvo įvairių fondų pagalba, pamažu kompiuteriai tapo neatsiejama mokyklų programos dalimi.
Lietuvoje robotika jau gyvuoja apie dešimtmetį. VšĮ „Robotikos akademija“ įsikūrė dviejų privačių žmonių iniciatyva, ji jau skaičiuoja 11 veiklos metus. 2015 metais aš ten ėmiau dirbti. Prisijungti paskatino sūnėnas. Tuomet jis, būdamas moksleivis, Vilniuje pradėjo lankyti robotikos būrelį. Susidomėjau – kas per robotai, iš kur jie pas mus ir pan. Vėliau iš Danijos parsivežiau pirmuosius LEGO ir viskas prasidėjo. Pradžioje veikla vyko Pasvalyje, paskui prisijungė Biržų „Atžalyno“ mokykla. Bandėme tokius būrelius įkurti ir „Aušros“, ir Kaštonų pagrindinėse mokyklose, bet nepavyko. Tada, 2018 metais, Kaštonų direktorius man pasakė, jog mokykla turi sportą ir to jai užtenka. Tačiau laikas bėga ir mokyklos inovatyvėja, šiuolaikiškėja, darbo metodai keičiasi, kaip ir keičiasi vaikų požiūris į mokslą ir technologijas. Gali būti, kad vaikai, kuriuos dabar mokome, užaugę įgis tokias profesijas, kurių mes dar nežinome.
– O kaip vėl atsidūrėte Kaštonų pagrindinėje mokykloje? Kaip jaučiatės, dirbdama Biržuose ?
– Pasvalio rajone, kaip ir kitur, mažėja mokinių skaičius, mokyklos traukiasi, mokytojams mažėja darbo krūviai. Trejus pastaruosius metus dirbau Šiauliuose ir buvau pavargusi važinėti. Įvyko pokyčių asmeniniame gyvenime. Nors teisingiau būtų sakyti, kad ne aš, o pokyčiai susirado mane. Įtariu, kad Kaštonų mokyklos direktoriui apie mane „pasufleravo“ mano buvęs mokinys, o vėliau kolega Marius Skardžius, „Saulės“ gimnazijos direktorius. Kaip ten bebūtų, Kaštonų mokyklos direktorius Dainius Žukauskas pakvietė mane dalyvauti konkurse į atsilaisvinusią informatikos mokytojos vietą.
Man čia labai patinka, labai draugiškas ir šiltas darbuotojų kolektyvas, patinka administracijos požiūris į inovacijas.
Krūvis didelis. Kaštonų mokykloje nuo rugsėjo vedu informatikos pamokas ir robotikos užsiėmimus, dar tris dienas dirbu Panevėžyje. Robotikos būrelyje dirbu su 1-4 klasių mokiniais, daugiau vyresnių tiesiog fiziškai negaliu priimti. Tuo labiau kad nuo šių metų ir pradinukai mokomi informatikos. Vaikai daug naršo savo planšetėse ir telefonuose, tačiau su kompiuteriu dirbti iš esmės nemoka. Ateina penktokai, o rašyti lietuviškomis raidėmis kompiuteriu nemoka, jie pripratę telefone rašyti trumpiniais. O pagal atnaujintas švietimo programas mokiniai jau ketvirtoje klasėje turi mokėti rašyti tekstą kompiuteriu. Kaip greitai seksis tai įgyvendinti, sunku pasakyti. Bet po truputį to link einame. Iš tiesų informatikos pamokos, ypač vyresnėse klasėse, vis daugiau linksta į inžineriją.
Dalį priemonių robotikai atsivežiau pati, daug nupirko ir mokykla. Vieno rimtesnio roboto rinkinio kaina prasideda nuo 600 eurų, tad ne bet kas gali tokį daiktą įpirkti. Perkant mokymo įstaigoms, taikomos nuolaidos, bet vis tiek tai dideli pinigai. Mokykla nupirko 3D spausdintuvą bei roboto ranką – manipuliatorių, kuria galima suprogramuoti atlikti įvairias užduotis.
– Ar daug yra norinčių robotika užsiimti vaikų?
– Daug, visų norinčių net negaliu priimti. Į būrelį priimu po 14-16 vaikų, vieną dieną dirbu su 1-2 klasių mokiniais, kitą su 3-4 klasėmis. Robotikos būrelio užsiėmimai pagrįsti LEGO universaliais konstruktoriais, kurių pagalba kuriami judantys objektai. Jų judesių sekas ir funkcijas vaikai suprogramuoja robotą prijungę prie kompiuterio.
Neseniai robotikos būrelio vaikai dalyvavo žaidynėse Vilniaus Techin mokymo centre drauge su konstruotojais ir programuotojais iš Kupiškio, Rokiškio, Šiaulių, Tauragės ir Vilniaus. Šias varžybas pradinukams suorganizavo Lituanica X – Team robotikos komanda, kuri ruošiasi Europos robotiados varžyboms. Pernai ši komanda buvo robotiados pasaulio čempionai.
Užduotis buvo LEGO namų konstravimas bei juose reikėjo sukurti kokį nors motorizuotą objektą, jį suprogramuoti, kad taisyklingai veiktų. Mes statėme mokyklą. Renginyje buvo ir vyresnių mokinių iš kitų mokyklų su savo darbais. Vienas iš šio renginio tikslų ir buvo parodyti mažiukams, ką robotikoje veikia 6 – 10 klasių mokiniai, su kokiais robotais dirba vyresnieji.
– Turite didelę pedagoginio darbo patirtį informatikos srityje. Ar skiriasi dabartiniai vaikai nuo tų, kuriuos teko mokyti, tarkim, prieš dešimtmetį?
– Vaikai keičiasi greitai. Prieš penkerius – aštuonerius metus jiems nereikėjo schemos ar brėžinio, konstruojant kažkokį daiktą, jie bandė tai daryti kūrybiškai, „iš galvos“. Reikėdavo tik duoti idėją, ir jie imdavosi konstruoti taip, kaip jie tą daiktą mato savo vaizduotėje. Dabar vaikai, matyt, jau priklauso kitai kartai, jiems reikia konstravimo schemos, vien žodinės idėjos nepakanka. Aišku, didele dalimi tai nulėmė išmanieji telefonai ir programėlės, kur viską gali lengvai pasieki be kažkokių intelektualių pastangų.
Negaliu teigti, kad mažėja vaikų kūrybiškumas, nes aplink yra daug kūrybiškų ir smalsių vaikų. Tiesiog jiems visko norisi greitai ir lengvai. Informatikos atžvilgiu vaikai anksčiau buvo smalsesni, juos labiau domino kompiuteris, programos ir su tuo susiję dalykai. Šiandien vaikai nori kitų dalykų – greitai viską paimti, greitai gauti kažkokį rezultatą ir imtis kažko kito. Trūksta kantrybės ir noro baigti darbą iki galo. Gal tai diktuoja nuolat greitėjantis gyvenimo tempas, nežinau.
– Dėstote informatiką Kaštonuose bei Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijoje. Dirbate su pradinukais robotikos būrelyje, esate Robotikos akademijos pradinukų lygos ambasadorė, dar mokote robotikos Pasvalio vaikų darželiuose, skaitote pranešimus konferencijose. Kas jus motyvuoja tokiam veiklos krūviui, kitaip tariant, kas „veža“ šitame darbe?
– Mes, kaip provincija, vis dėlto kokiais trejais metais atsiliekame nuo didmiesčių lygio. Robotikos veikla remiasi mokytojų entuziazmu. Aš labai palaikau tokią veiklą, nes visada dirbau kaimo regiono mokyklose ir visada norėjau, kad kuo daugiau kaimo vaikų pamatytų, kas yra LEGO. Ne visi juos turi, nes tai brangūs žaislai.
Man labai patinka, kad vis labiau plečiasi STEAM (pirmosios angliškų žodžių – mokslas, technologijos, inžinerija, menas, matematika – raidės – aut. past.) metodologija pagrįstas švietimo modelis, kur teorinės akademinės žinios siejamos su realaus pasaulio pamokomis, jų metu mokiniai įtraukiami į pačią įvairiausią praktinę tyrimų veiklą.
Ir darbo rinkoje, ir mokymo įstaigose trūksta fizikinių ir technologijos mokslų srities specialistų, o tai akivaizdžiai stabdo inovacijas, mokslo ir technologijų pažangą. Ne paslaptis, prieš dešimtmetį daugelis vadovų skeptiškai žiūrėjo į mūsų veiklą – ką jūs čia konstruojate, LEGO kaladėles dėliojate ir tiek. Tačiau, kai dirbi tiesiogiai su vaikais, akivaizdžiai pamatai, kokią naudą tas dėliojimas duoda ne tik vaikų motorikai ar sensorikai, bet ir loginiam mąstymui bei kūrybiškumui.
Kartais pagalvoju, kad mes, pedagogai, esame gerokai paskendę savo terpėje ir galvojame, kad viską žinome, viską mokame ir nieko daugiau mums nereikia. Tačiau nuvažiuoji su vaikais į Panevėžio STEAM centro laboratorijas ir sekcijas, pamatai, kaip dega vaikų akys ir kaip jie nori vėl ten grįžti, bandyti bei eksperimentuoti, ir supranti, kad verta dirbti ir stengtis.
