Tarp pavyzdingiausiai šalyje besitvarkančių miško savininkų yra ir Paberžių kaimo gyventojas Jonas Klusis. 88 metus skaičiuojantis miško savininkas stebina energija ir pasišventimu darbui, kuris jo gyvenimui suteikia ypatingą prasmę. Miškas jam – tarsi gyvybės eliksyras, stiprinantis kūną ir dvasią.
Pokalbis su juo vyko prieš šventes. Kūčios šiam žmogui įsimintinos dar ir tuo, kad būtent per jas šeima 1958 – aisiais grįžo į gimtąjį kaimą iš Sibiro tremties.
Gruodžio pradžioje Aplinkos ministerija apdovanojo tradicinio kasmetinio konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda“ nugalėtojus. Jiems įteikti ministerijos prizai ir aplinkos ministro padėkos. Tarp 19 pavyzdingiausiai šalyje besitvarkančių miško savininkų yra ir Jonas Klusis. Stambesnių miško savininkų (5 ha ir daugiau) kategorijoje už miško tvarkymą jam pripažinta trečioji vieta.
Stebina ne tai, kad biržietis tapo nugalėtoju, o tai, kiek 88 gyvenimo metus skaičiuojantis Jonas turi energijos, jėgų ir pasišventimo. Garbaus amžiaus vyras puikiai tvarkosi su kiek didesniu nei 10 hektarų miško masyvu, bet neapleidžia ir namų ūkio.
Nors vyras kuklinosi nemokantis pasakoti ir neturintis ką pasakyti, pašnekesys apie prabėgusį gyvenimą, linksmus ir graudžius įvykius bei šiandieną buvo šviesus ir optimistiškas.
Buvo ir yra šalia
Jono ir jo tėvų šeimos gyvenimas bei likimas – chrestomatinis XX amžiaus Lietuvos kaimo žmogaus kelias. Sunkus, alinantis darbas, pastangos ir viltis susikurti pasiturintį gyvenimą, okupacijos, karas, tremtis. Sugrįžimas į tėvynę, kur niekas tau jau nebepriklauso, kur dažnas negalėjo peržengti gimtosios trobos slenksčio.
Jonas nekeikia jam kliuvusio likimo. Tik kartais garbaus vyro akys kiek sudrėkdavo, kalbant apie išdraskytą tėviškės sodybą, anksti išėjusį tėvą ar jaunystės žydėjime mirusį brolį Valdą.
„Už kilometro – mano miškas, o prie miško buvo tėviškės sodyba. Kartu su mišku tėvas turėjo 28 hektarus žemės. Tik tada miško buvo nedaug, gal kokie 2 hektarai. Bet tai buvo tikras, brandus miškas, mes su broliu dviese eglių negalėjome apkabinti. Tą mišką išaugino dar senelis. Kai kaimai skirstėsi į vienkiemius, galiojo tokia tvarka – kam kliuvo gera dirbama žemė, tam jos atiteko mažiau. O kas ėjo į tokius kemsynus, kuriuos reikėjo sukultūrinti, žemės gavo daugiau. Senelis buvo vienas iš tokių. Kai atsikraustė į vienkiemį, teko medžius rauti, kad dirbamos žemės daugiau būtų, iš 28 hektarų tik 8 hektarai buvo tinkami žemdirbystei. Medį nupjauti lengva, bet kelmas ilgai gali žemėje prakiurksoti, kol sudūlėja. Tada darydavo taip – įlipa į medžio viršūnę, pririša ten virvę, lininę ar kanapinę. Apie medį iškasą griovį, nukerta visas šaknis, lieka tik centrinė apačioje. Pakinko porą arklių ir už virvės traukia. Medis nuvirsta, tada supjauna kamieną, ištempia ir išveža kelmą.
Galybė sunkaus darbo. Man pasakojo, kad senelis rudenį užsidegdavo liktarnę, pakabindavo ant šakelės ir dirbdavo miške net sutemus“, – apie tėvų ir senelių gyvenimą pasakojo J. Klusis.
„Gyvenome sename, dar senelio statytame name. Senelis su šeima per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusiją, į Samarą, po to grįžę kiek gyveno Rygoje, o tik tada atsikėlė čia. Namelį sulipdė iš senų, gal ir degusių rąstų, ten ir gyvenome. Tėvas augino, saugojo mišką – tvartą, klėtį pastatė, o likęs buvo skirtas naujam namui. Buvo jau medienos šiek tiek statyboms prisiruošęs, bet naujos trobos pradėti statyti nespėjo.
Karas mūsų nepalietė. Buvome pasitraukę į mišką, bet kareiviai iš ten išvarė, sakė, kad čia gali būti smarkios kautynės. Grįžome į namus, buvome bunkerį išsikasę, toje duobėje kurį laiką ir sėdėjome. Mūsų karvės tokiam slėnelyje pririštos buvo, tai iš nežinia kur atlėkęs sviedinys visai šalia jų sprogo. Stebuklas, bet nė vienos net nesužeidė“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Jonas.
Grįžo Kūčių dieną
Tačiau gyvenimo išbandymai buvo dar tik prasidėję. „Taip ir gyveno tėvai – dirbo, dirbo, dirbo, kad prasigyventų. O už tai, kad geriau gyveno, – į Sibirą. 1949 metais buvome ištremti, 10 metų praleidau Irkutsko rajone. Išvežė tėvus ir mus, du vaikus. Jaunylis brolis gimė jau ten. Tėvelio mama, bobutė, buvo ant patalo gulinti, tai jos neėmė, paliko. Sibire baigiau dvejų metų plataus profilio mechanizatorių mokyklą, su ten buvusia technika teko dirbti. Pradžioje dirbau prikabinėtoju, vėliau traktoristu. Buvo dar dirbančių pirmųjų Sovietų Sąjungoje pagamintų traktorių – viskas iš metalo, ir ratai, ir vairas. Man buvo gal 15 – 16 metų, tai tokio traktoriaus vairą vos pasukdavau atsistojęs. Neišpasakytas sunkumas.
Grįžau iš tremties į savo kaimą 1958 metais gruodžio 24 dieną per Kūčias. Iki dešimties metų Sibire kelių mėnesių pritrūko“, – pasakojo Jonas. Tačiau į gimtuosius namus tremtiniai pateko neiškart. „Stojome į kolūkį, tai tik tuomet šiaip taip gimtuosiuose namuose apsigyventi leido. Buvo mūsų namai visokių nusigyvenėlių, savo namus pradanginusių, užimti. Tėvas prieš karą buvo pastatęs didelį tvartą, pavyzdinį, aukštais pamatais, molinės sienos septyniasdešimties centimetrų storio, geras stogas. Kai mus išvežė, kolūkis ten fermą įkūrė. Palubėje tvarte buvo specialūs langeliai vėdinimui, kad, kai daug gyvulių yra, būtų galima išvėdinti, drėgmė nesikauptų. Kolūkyje niekas to nežiūrėjo, langelių nedarinėjo, po metų nuo drėgmės molis pradėjo tyžti ir nuslinko tvartui stogas. O mišką, kurį tėvas naujam namui saugojo, dar tais pačiais metais, kai mus išvežė, kolūkis plynai išpjovė ir iš tos medienos fermą pastatė. Grįžo abu tėvai iš Sibiro, bet tėvukas nebeilgai begyveno, gal porą metų. Palaužė jį tai, ką pamatė, ką rado tėviškėje sugrįžęs“, – liūdnai dėstė vyras.
Greitai švęs šešiasdešimtmetį
Su metais vyresne žmona Nijole ateinantį pavasarį Jonas švęs santuokos šešiasdešimtmetį. Pažįstami jie buvo dar iki trėmimo, moters tėvų sodyba buvo gal už kilometro tame pačiame Paberžių kaime. „Tada buvome dar vaikai, kai juos išvežė, o sugrįžo jau suaugęs vyras“, – sakė ponia Nijolė, kantriai ir dėmesingai besiklausiusi vyro kalbos.
„Į šokius vaikščioti nemėgau, tada nebuvo mados švęsti gimimo dienų, švęsdavome vardadienius. Eidavome pakiemiais visi vieni pas kitus būriais. O štai dainuoti tai labai mėgau, kad tik proga būtų. Taip ir susiėjom bevaikščiodami“, – sakė Jonas. Abu tada dirbo kolūkyje. Šeima susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus, dabar senelius džiugina trys anūkai ir proanūkė. „Visi vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje, niekur neišvažiavo“, – ne be pasididžiavimo sakė Jonas.
Tačiau atėjusi melioracijos banga nušlavė tėvų ir senelių sodybą. „Visą mano sodybą melioracija suvarė. Didžiulius griovius iškasė, kad tvarto ir kitų pastatų liekanas užkastų. Bet ir dabar, žemę dirbant, kyla iš apačios akmenys“, – ir po daugelio metų išvarymo iš tėviškės vyras negali prisiminti be skausmo. Iš pradžių ketinę kurtis Parovėjoje, Klusiai pasirinko Biržus. Čia, nedideliame namelyje Respublikos gatvėje, tęsėsi jų gyvenimas. „Visą laiką dirbau rajkopsąjungoje vairuotoju, paskutinius metus prieš pensiją dar kolūkio pienovežį vairavau“, – pasakojo Jonas.
Skaudanti ausis
Paklausus, ar smarkiai pykosi per tuos ilgus bendro gyvenimo metus, sutuoktiniai šypsosi. „Susipykti tai teko, bet kad labai smarkiai, kad skirtis norėtųsi, tai ne.
Parėkiam kartais vienas ant kito, ir tiek“, – apie ginčus šeimoje sakė ponia Nijolė. „ O tu pasakyk, kaip man ausin su šlepete ar tai ranka davei. Mat seniau tai aš ir nugerdavau kartais, yra ir milicininkai įkaušusį už vairo sustabdę, bet paleisdavo prigrasę atsargiai važiuoti,“ – su šypsena kurstė Jonas žmoną. Nijolė, kiek sutrikusi, kikeno: „Buvome Parovėjoje vestuvėse, tai jis sugalvojo, kad važiuos į namus, į Biržus, o girtas visas. Niekaip nesileidžia įkalbamas, neklauso, važiuos ir tiek. Gal ir aš buvau kokį gramą paėmusi, juk vestuvės, tai ir užušliojau per ausį. Nebevažiavo tada niekur, sulaikėme. Dabar vis kalba, kad nuo tada jam tą ausį vis skauda“.
Sugrįžimas
Atgavus Nepriklausomybę, teisėtam savininkui sugrįžo žemė ir miškas. „Žemę ir mišką juridiškai susigrąžinau 1996 metais, bet jau metais anksčiau pradėjau po truputį valyti mišką, nes tiksliai žinojau jo ribas. Dėl likusios žemės atgavimo teko važiuoti į archyvus Panevėžyje ir Vilniuje.
Truputį bandėme ūkininkauti, sudėję į krūvą mano, žmonos bei jos sesers žemę, paskui aš šitos veiklos atsisakiau ir žemę nuomoju. Jokių miškininkystės mokslų nesu baigęs, bet man miške labai patinka, grynas oras, širdis atsigauna“, – prakalbus apie mišką, pastebimai pagyvėjo Jonas.
„Mano miškas mišrus, daugiausia lapuočiai. 1997-1998 metais prisodinau daug eglučių, jau medžiai suaugo. Kur žemesnės vietos, prisodinau juodalksnių, aukštesnėse – beržų. Baisiai sunku yra kovoti su ievomis. Nukerti pavasarį šaką, jei palieki neišvežtą, tai ji per vasarą jau šaknis į žemę išleidžia. Mano vaikystėj mūsų miške tik du ievų kupstai buvo. Ganydavosi miške gyvuliai, tai avys jų šakas, lapus nukramtydavo, plisti į šalis neleido. O dabar nėra kam jas sustabdyti.
Stirnų miške daugybė, jos tai didelę žalą daro. Nukanda medelių viršūnes, šakas graužia. Ąžuoliukai tai visai vieni negali augti. Dabar turiu 15 arų aptvėręs ir pasodinau 100 ąžuolų valstybės šimtmečiui. 2017 metais sodinti pradėjau, pirkau tinklą, stačiau gelžbetoninius stulpelius, kad aptvaras patvarus būtų“, – pasakojo vyras. „Jis net jurginų iš namų nusinešė, tarp ąžuoliukų prisodino“, – įsiterpė Nijolė. „O ką? Žemė tarp sodinukų išpurenta, tegul auga, gražu juk, kai žydi“, – nesutriko Jonas.
Vyras sakė turintis mažiuką japonišką traktoriuką, todėl po visą mišką gali išvairuoti, kur jam reikia.
„Ką veikiu kasdien miške? Jei yra koks medelis išgriuvęs ar išlūžęs, tai sutvarkau, nepalieku. Prieš kelerius metus beveik pusantro hektaro kirtau plynai, paskui reikėjo tvarkyti kirtėjų palikimą. Dabar jau plynės nebėra, viską užsodinau eglutėmis. Buvau iš Dusetų atsivežęs 750 pušų sodinukų, dabar gal koks 100 tik beliko. Stirnos. Ir kas tai per žvėris! Eina, su ragais medelį trina, nutrina žievę ir medelis nudžiūsta. Gerokai anksčiau, gal prieš 20 metų, jų tiek nebuvo. Kalba, kad iš didelių girių į tokius smulkius miškelius jas išstūmė vilkai, kurių dabar gausiai atsirado. Iš trijų pusių mano mišką supa laukai. Paėda stirnos laukuose, tada sulenda į mišką ir iškadą daro. Anksčiau bandžiau sodinukus tepti specialiu tepalu, esą jis žvėris atgraso. Nieko panašaus – nukanda stirna šaką, tik tada, matyt, pajunta, kad neskanu ir išspjauna. Bet kas iš to – šaka jau nukąsta. Dabar savaime išdygusius ąžuoliukus aprišu polietileno juostomis. Vėjas judina, tos juostos plevėsuoja, pastebėjau, kad tokių medelių stirnos vengia,“ – apie mėgstamą užsiėmimą daug gali kalbėti J. Klusis.
Greta savo miško
Paklaustas, kaip apsigyveno sodyboje visai netoli buvusios tėviškės, vyras sako, jog šią sodybą ir daugiau kaip prieš šimtą metų statytą namelį jie paveldėjo iš mirusios vienišos Nijolės giminaitės.
„Daugiausia gyvename čia, į Biržus retai sugrįžtame, mūsų namuose dabar dukra gyvena. Visą ūkį turime – triušių, vištų. Dar ir avių turėjau, bet šiais metais jau nebelaikau. Vasarą vanagas buvo įsitaisęs. Tupi jis kažkur – medyje ar ant stogo – ir stebi. Sminga žemyn kaip kulipka, trinkt vištai į pakaušį, ta ir gatava. Išlesa šoną ir palieka, nusinešti nepajėgia. Lapių aplinkui daug klaidžioja, bet kai paukščiai aptverti, tai nieko baisaus. O štai kiškių nebematyti. Seniau dar pastebėdavau, o dabar visai nebesimato“, – apie gyvenimą vienkiemyje kalba Jonas.
Paklausus, ar nepabosta dviese be žmonių, vyras sako, jog didžiausias privalumas yra ramybė: „Kai dar gyvenome Biržuose ir dirbau vairuotoju, tai visokių dalykų būdavo. Kitoje gatvės pusėje iš daugiabučių balkonų kartais linksmybės sklisdavo visą naktį. O man ryte anksti į Vilnių ar į Kauną važiuoti. Beveik nemiegojęs išvažiuodavau. O čia, kad ir kelias greta, vos viena kita mašina pravažiuoja“.
Paklausti, kur pasitiks Kalėdas, Nijolė ir Jonas susižvalgo ir sako, jog turbūt liks čia ir kalėdinę eglę puoš: „Eglutę puošiame, bet medelio nekertu, darau iš šakų.
Sustatau pagrindą, aprišu šakomis – pasiutusiai graži eglė gaunasi. Eglišakių yra sočiai“.
Paklaustas, kaip pavyko išlikti tokiam žvaliam ir gyvybingam sulaukus solidaus amžiaus, Jonas susimąsto: „Man miškas padeda. Mažai aš sėdžiu ant sofos, televizoriaus beveik nežiūriu – žinias pasiklausau, ir tiek. Dirbti ir judėti reikia“.
„Rytą atsikelia, žvilgt pro langą ir sako, kad jau miškan jam važiuoti reikia. Ir taip nuolatos, kai tik geresnis oras“, – pritaria žmona Nijolė.