Diskusijoms dėl nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įgaunant vis spartesnį pagreitį norom nenorom prisimeni posakį: „Reikia išminties suprasti, kad reikėtų mokytis iš kitų klaidų, kad neišradintumėme dviračio kiekvieną kartą. Pasimokius iš kitų patirties gali sutaupyti laiko ir išvengti nereikalingų klaidų.“
Išmintingas valstybės valdymas yra ne tik gebėjimas priimti teisingus sprendimus, bet ir gebėjimas, o šiuo atveju jis yra itin svarbus, suprantamai paaiškinti, kodėl jis priimamas ir kokią grąžą jis duos piliečiui. Kiekvienas politikų siūlomas mokesčių pakeitimas, ypač jeigu jis paliečia žmogaus kišenę, yra priimamas labai asmeniškai, todėl politikai turi ne tik kalbėti populistiniais šūkiais, bet labai paprastai ir aiškiai pagrįsti savo sprendimus ir jų tikslus, neapsiribojant visus atstumiančiu verdiktu, kad reikia surinkti biudžetą.
Taigi, grįžkime prie paties NT mokesčio koncepto ir šio mokesčio priėmimo istorijos. Pats mokestis yra teisinga idėja ir tokį mokestį turi daugelis ES valstybių, bet tai, kaip jis buvo pateiktas, nužudė visą šio mokesčio idėją. Prisiminkime, kaip prasideda mokesčio autorių pasisakymai: „iš mokesčio tikimasi surinkti”, „mokesčio tikslas yra papildyti savivaldybių biudžetą“. O juk tai realiai net ne mokestis – tai mūsų visų atsiskaitymas su savivaldybe, kad ji užtikrintų mums gyvenimo kokybę: išvalo kiemą, nukasa sniegą, prie namo pakloja asfaltą, užtikrina, kad vaikai turėtų mokyklas ir darželius. Juk neprotestuojame, kai kas mėnesį savivaldybei mokame už šiukšlių išvežimą, nes tai mums atrodo logiška, tad prie tos pačios logikos turi būti einama ir su NT mokesčiu. Nepaneigsi, kad kiekvienas nori gyventi tvarkingame kieme su sutvarkytu įvažiavimu, apšviestom gatvėm ir nušienauta žole aplink.
Visame šiame užvirtame šaršale mes pamiršome dar du labai svarbius aspektus.
Pirma, mokestis turi būti visuotinis, t.y. jis turi būti privalomas ne tik fiziniams asmenims, bet ir valstybės institucijoms, savivaldybėms, mokslo įstaigoms, religinėms bendruomenėms ir pan. Juk ir joms, kaip ir gyventojams, yra teikiamos tokios pat paslaugos. O be to, tai būtų puikus pretekstas kelerių metų bėgyje susioptimizuoti savo turimą perteklinį nekilnojamąjį turtą. Juolab kad daugelis valdytojų dalį turimo turto nuomoja ir gauna pajamas. NT mokesčio principas paprastas – nesvarbu, koks pastatas, kas jo savininkas, kelintas tai jo turto vienetas, bet kiekvienas jų naudojasi savivaldybės kuriama ir išlaikoma infrastruktūra ir už tai reikia mokėti.
Antra, turime pasiūlyti ne tik mokesčio surinkimo mechanizmą, bet ir užtikrinti šių pinigų panaudojimo skaidrumą. Turi būti pilna atskaitomybė, kad žmonėms nekiltų nė menkiausia abejonė, kad surinktos lėšos yra leidžiamos pagal paskirtį ir skaidriai. Visi puikiai suvokiame, kad politikai su čekiukų skandalais ir jų reakcija į paviešintus faktus visiškai sužlugdė žmonių pasitikėjimą. Dauguma dabar jau netiki, kad jų sumokėti mokesčiai yra panaudojami atsakingai pagal paskirtį ir skaidriai. Atgauti žmonių pasitikėjimą ir tuo pačiu skatinti juos mokėti mokesčius bus ilgas ir sudėtingas procesas, kuris yra galimas tik vienu atveju – užtikrinant visišką pinigų panaudojimo aiškumą ir viešumą.
Pirma, mokestis turi būti visuotinis, t.y. jis turi būti privalomas ne tik fiziniams asmenims, bet ir valstybės institucijoms, savivaldybėms, mokslo įstaigoms, religinėms bendruomenėms ir pan.
Dabar apie patį mokesčio dydį ir jo rėžius. Mokestis turi būti kuo paprastesnis ir suprantamas visiems, turi būti privalomas visiems, turintis kuo mažiau išimčių ir minimalus. Manau, būtų verta pagalvoti apie sandorio mokestį, kuris būtų ne toks skausmingas ir nekeltų tiek diskusijų. Daugelis ES valstybių turi sandorio mokestį, kuris mokamas sudarant NT įsigijimo sandorį. Jis yra sumokamas vieną kartą nuo sandorio vertės, o metinis mokestis ateityje jau yra labai nedidelis, kaip kad mokant už šiukšlių išvežimą. Tai užtikrina skaidrų procesą, taip pat aiškų ir paprastą administravimą.
Politikai turi suvokti paprastą dalyką – jeigu mokestis bus aiškus ir nedidelis, tai žmogui bus paprasčiau jį susimokėti, nei galvoti, kaip nuo jo pabėgti.
Jau 20 metų kalbame apie tai, kad turi būti įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, nes tai suteiktų stabilumo savivaldai. Bet negalime nusileisti iki tokio absurdo, kaip siūlymas, jog savivalda nustatytų pati mokesčio dydį, ypač kai jo rėžis yra nuo 0,5 iki 4 proc. Ar kas nors iš politikų suvokia, kad palikus maksimalų 4 proc. dydį gyventojas per 25 metus antrą kartą sumoka viso savo nekilnojamojo turto vertę? Niekur pasaulyje nerasime 4 proc. dydžio kasmetinio mokesčio.
Dabar šis siūlymas modifikuojamas, neaišku, koks vis tik rezultatas bus, bet jau dabar aišku, kad politikų, galvojančių tik apie artėjančius rinkimus, siūlomos išimtys viską vėl galutinai suvels, ir apie efektyvų nekilnojamojo turto mokestį, kokį turi tie patys estai, vėl beliks tik pasvajoti. Ar susimąstėme kada nors, kad jeigu jau nesugebame nieko patys padaryti gerai, tai gal vertėtų tiesiog pasiimti ir nusikopijuoti jau gerai veikiantį ir pasiteisinusį modelį?
Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Koalicijos partneriai apie priimamus įstatymų projektus diskutuoja per spaudą. Įstatymų svarstymo stadijoje kiekvieno politiko esminis tikslas yra pasiūlyti kuo daugiau lengvatų ir išimčių, nes tai jau tapo mums visiems priimtina ir toleruojama korupcijos forma. Taip, korupcijos, nes taip politikai perka balsuotojų palaikymą.
Nejaugi nematome, kad šiandien mūsų visuomenė serga pačia sunkiausia nepasitikėjimo forma. O kitaip būti ir negali, nes mūsų politinėje arenoje dominuoja politikai, nusprendę, kad jų tikslai ir vertybės (ne bendrai priimtos, o jų pačių susikurtos) yra svarbesni nei pati demokratijos sistema, jų veiksmai yra nebaudžiami ir jie neprivalo būti atskaitingi visuomenei. Akivaizdu, kad čekiukų atvejai, o jie, deja, yra tik ledkalnio viršūnė visame pas mus įsigalėjusiame nepotizmo liūne, ir politikų elgesys su savo rinkėjais, išaiškėjus šiems atvejams, jau pramušė žemiausią dugną. Būtent šios istorijos parodė, kad, nepriklausomai nuo to, kurios kartos yra politikas, jiems visiems yra būdingas mūsų politinėje padangėje kažkada norma buvęs principas „vsio zakonno“ (viskas teisėta). Bet ar tai yra mūsų trijų dešimtmečių nepriklausomybės kelio tikslas? Ir kaip po to politikai gali tikėtis, kad žmonės nemaištaus, kai jiems didinami mokesčiai.
Ilgą laiką norėjome siekti Skandinavijos gerovės standartų, bet niekada mūsų politikai nekalbėjo apie šių valstybių etinius ir vertybinius standartus, kurie, pirmiausia, ir turėjo būti jų siekiamybė. Ne iš vieno skandinavų politiko girdėjome aiškiai deklaruojamas nuostatas, kad jeigu visuomenė nepasitikės viešuoju sektoriumi, nestiprės ir socialinis pasitikėjimas, kuris skatina pačią visuomenę gyventi pagal visuotinai pripažintas normas ir taisykles. Ten politikai labai aiškiai suvokia, kad būtina aiškiai deklaruoti, kaip bus skirstomi viešieji finansai ir kokių tikslų tuo siekiama. Kai visuomenė mato, kokia pridėtinė vertė ir paslaugos yra sukuriamos už jų sumokamus mokesčius, ji nevengia mokėti mokesčių, nes suvokia, kad tai yra daroma jų pačių labui. Šiose valstybėse jau seniai yra įsisąmoninta, kad nepotizmas žlugdo norą mokėti mokesčius ir pasitikėjimą politikais bei visa politine sistema.
Skaidrumas viešuosiuose finansuose yra pagrindinis demokratijos ir piliečių pasitikėjimo vyriausybe bei jos sprendimais elementas. Tik matydami, kaip valstybė valdo ir panaudoja viešuosius išteklius, piliečiai patys norės patikėti jiems savo pinigus ir norės prisidėti prie šios valstybės ir bendros gerovės kūrimo.
Robertas Dargis, verslininkas
