Penktadienį Biržuose lankėsi LR Seimo Kultūros ir Ateities komitetų narys Kristijonas Bartoševičius. Parlamentaras susitiko su rajono kultūros įstaigų vadovais ir atstovais.
Anot susitikimą moderavusios savivaldybės administracijos direktorės Irutės Varzienės, šio susitikimo tema yra kultūros strategija, aktualijos, rūpimi bendri klausimai.
Kalbėdamas arsenalo salėje susirinkusiam būreliui kultūrininku, K. Bartoševičius trumpai pristatė savo buvusią profesinę veiklą, posūkį į politiką. Parlamentaras juokavo, kad nepyksta ir nesistebi pavadintas „Mėslitos“ direktoriumi Sauliumi Poška – 10 metų „Dviračio žinių“ laidoje kurtas personažas paliko antspaudą visuomenėje.
Svečias pristatė Seimo Kultūros komiteto veiklą.
Kultūros reformos
Mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė sakė, jog dabar vykdomi ryžtingi pertvarkymai sveikatos apsaugos, švietimo sistemoje. Vicemerė klausė, kokios reformos laukia kultūros srities.
Anot parlamentaro, du didžiausi atnaujinimai, kurie jau prasidėjo, yra Lietuvos kultūros tarybos konteksto atnaujinimas ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atnaujinimas. Tai susiję su finansavimo modelio keitimu ir kitais pokyčiais. „Reikia kultūros atžvilgiu nustoti naudoti žodį „rėmimas“, nes kultūra nėra kažkokia podukra, kuriai nuolatos reikia numesti grašį, kad ji būtų pasotinta. Į kultūrą reikia investuoti, nes ji atneša grąžą. Ta grąža nėra suskaičiuojama kupiūromis, ji labiau juntame socialiniuose vienetuose – mažesniame smurte artimoje aplinkoje, pilietiškume ir patriotizme ir panašiuose dalykuose“, – sakė K. Bartoševičius.
Buvo kalbama ir apie valstybinių kultūros įstaigų bei privačių iniciatyvų dalyvavimo konkursuose ir projektuose galimybių sulyginimą.
„O kam bus naudingiau – biudžetinėms ar privačioms įstaigoms?“ – domėjosi A. Garšvaitė.
Anot parlamentaro, geriau bus abiem pusėms, nes bus suvienodintos abiejų subjektų startinės pozicijos ir išplėstas veiklos laukas. „Manau, kad atsiras daugiau teisybės. Kalbu kaip koks socialdemokratas?“ – klausė K. Bartoševičius.
„Labai teisingai kalbate“, – tuojau sureagavo socialdemokratė vicemerė A. Garšvaitė.
Būti ar nebūti kadencijoms
Kultūros įstaigų vadovai turėjo ir praktinių klausimų.
Muziejaus „Sėla“ direktorius Gintaras Butkevičius kalbėjo apie dabar egzistuojančią vadovų kadencijų tvarką, kai kultūros įstaigų vadovai dirba pagal terminuotas darbo sutartis ir kas penkeri metai jų sutartis pratęsiama arba ne. Tai, anot G. Butkevičiaus, riboja šių žmonių galimybes. Pavyzdžiui, terminuota sutartis kiša koją norint gauti paskolą banke, kuris nenori jos suteikti, ypač darbo sutarčiai einant į pabaigą. Direktoriaus nuomone, tai tam tikra diskriminacija, nes ne visose biudžetinėse įstaigose galioja tokia tvarka, dalis vadovų dirba pagal neterminuotas sutartis. G. Butkevičiaus nuomone, sąlygos visame viešajame sektoriuje turėtų būti vienodos, tada tokių klausimų nekiltų. Kita vertus, tokia tvarka daro vadovo darbą nepatrauklų ir laikiną, jaunimas nebus linkęs pretenduoti į tokią trapią poziciją.
Anot parlamentaro, šis klausimas kultūros sektoriuje yra svarstomas. Kadencijų praktika yra normalus dalykas visame Vakarų demokratijos pasaulyje ir yra politinė valia tai išlaikyti. „Esu iš kultūros žmonių girdėjęs, kad jei nebūtų atsiradę kadencijų, kai kurie vadovai iš darbo būtų išėję, vaizdžiai tariant, tik kojomis į priekį. Vieni kultūros centrai vargsta dėl vadovų nepasikeitimo, kiti – kad nėra pamainos. Kaip surasti tinkamą balansą tarp šių dalykų, kol kas nežinau. Bet apie tai vyksta diskusija Kultūros ministerijoje. Manau, kad geriausia būtų, kad visi turėtų arba visi neturėtų kadencijų. Vėl socialdemokratiškas požiūris“, – linksmai baigė K. Bartoševičius.
Demokratijos kaina
Į diskusiją įsijungė Biržų viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė. Ji kalbėjo, kad nėra sukurta socialinės apsaugos mechanizmo kadenciją baigusiems vadovams.
„Jie išeina į niekur, gaudami vieno mėnesio atlyginimo dydžio išmoką. Kitas dalykas, keičiantis įstatymams, nuo 2023 metų bus reikalaujama, kad bibliotekos vadovas turėtų magistro išsilavinimą. Ar tai yra teisinga, kai tavo tiesioginis vadovas turi tik bakalaurą?“ – klausė direktorė.
„Na, bet, pavyzdžiui, aš tai beveik su magistru“, – atsiliepė vicemerė A. Garšvaitė.
„Mes negalime lyginti piliečių renkamos pozicijos žmogaus išsilavinimo su samdomo valstybės tarnautojo, pareigūno išsilavinimu. Jei žmonės balsuoja už konkretų pilietį su išsilavinimu ar be jo, jis yra išrenkamas tautos atstovu. Tokia demokratijos kaina, ir nieko čia nepadarysi. Nėra tobula, bet nieko geresnio dar nėra sugalvota“, – sakė parlamentaras.
