„Viskas būtų gerai čia, jei ne tas kelias“, – sako 26 metų Gražina Viederienė, keturių mažamečių vaikučių mama. Vos prieš kelerius metus susituokusi šeima gyvena Naciūnų vienkiemyje. Į jį per ariamus laukus veda kelias, kurį sunku įveikti ir važiuotam, ir pėsčiam.
Vyriausiajai šeimos atžalai ketveri metukai, jauniausiai – vos du mėnesiai.
Klampoja ir vaikai, ir suaugusieji
Kiekvieną darbo dieną ryte, o po to vakare šeimos galva eina daugiau nei kilometrą iki pagrindinio kelio. Jis į mokyklinį autobusiuką veda dvi ketverių ir dvejų metukų mergytes. Jos Biržuose lanko vaikų lopšelį – darželį „Vyturėlis“.
Šeima turi seną automobilį, tačiau jis keliuku ne visuomet gali pravažiuoti – klimpsta tarp purvo provėžų. Tuomet mergytės apaunamos guminiais batais ir trijulė keliauja į pagrindinį kelią, kur sustoja autobusas. Vieną dukrytę tėvas neša ant pečių, kitą veda už rankutės.
Prie pagrindinio kelio tėtis guminius batus numauna ir apauna kitais, tinkamais darželiui.
Keliukas, vedantis į atokioje Naciūnų kaimo sodyboje esančius jų namus, apsuptas arimų. Jis neturi tvirto pagrindo, todėl greitai patęžta, be to, neretai kliudomas laukus ariančių plūgų ir dar labiau niokojamas.
Pavasarį ar rudenį šeimos nariai keliuką palygina grėbliais, sudėlioja akmenis, bet jie vėl sulenda į purvą.
„Ūkininkai, kurie žemes šalia dirba, ant keliuko akmenų primėto. Suprantame, kad mes jiems trukdome. O vienas ūkininkas net pradėjo priekaištauti, kad per jo žemę važinėjame“, – kalba jauna didelės šeimos mama. Savo žmonai pritaria 31 metų sutuoktinis Mantas.
Tempia ir geriamąjį vandenį
Viederiai sako norintys padėkoti jiems nuolat padedantiems žmonėms – Renatui Noreikai ir Audriui Brazdžiūnui. Jie ir mašiną užklimpusią ištraukia, ir sniegu užpustytą kelią nuvalo.
Kartą per metus šį kelią nugreideriuoja Pabiržės seniūnijos atsiųsta technika. Bet tai – lašas jūroje, nes kelias po keleto dienų palieka toks, koks buvo.
Žiemą sniegu užnešto keliuko niekas nevalo. Mat jis laikomas privažiavimu į namus. Tad daugiavaikei šeimai tenka savo lėšomis samdyti ūkininkus, kad šie kelią nuvalytų.
Kadangi pinigų šeima kartais pritrūksta nesulaukus išmokų, Viederiai džiaugiasi, kad pažįstami kartais palaukia užmokesčio už keliuko nuvalymą.
Kai reikia važiuoti pas gydytojus, šeima derina laiką, kad didžiosios mergytės būtų darželyje. Mat turimas automobilis gali vežti tik penkis žmones, o jie – šeši.
Važiuodami pas gydytojus į Biržus tėvai užsuka ir į parduotuvę.
Pabiržėje parduotuvė arčiau, tačiau, anot Viederių, ten brangu, tad šeima stengiasi važiuoti į Biržų prekybos centrus, kur perka akcinius produktus.
Kai oro sąlygos neleidžia keliuku pravažiuoti, šeimos galva savo automobilį palieka prie pagrindinio kelio arba paprašo pažįstamų, kad šie nuo pagrindinio kelio paimtų ir pavežtų. Grįžęs su pirkiniais daugiavaikės šeimos tėvas klampoja per laukus vedančiu pažliugusiu keliu.
Jauni žmonės pirkinius pajėgia parsinešti. Bet bėda ta, kad jiems reikia parsigabenti ir geriamojo vandens. Šulinyje esantis vanduo pilnas nitratų, jis kenksmingas mažyliams.
Laukia socialinio būsto
Gražina kilusi iš Panevėžio rajono. Su Mantu yra pažįstami nuo vaikystės: jų abiejų tėvai vienu metu dirbo „Agaro“ skerdykloje.
Abu sutuoktiniai yra kilę iš daugiavaikių šeimų, prižiūrėję ir auginę savo jaunesnius brolius ir sesytes. Tad didelė šeima jų negąsdina.
Gražina Panevėžio profesinio rengimo centre yra įgijusi higieninės kosmetikos specialybę. Tačiau moteriai dirbti kol kas neteko. Profesijos besimokydama ji pagimdė pirmąją dukrytę Viltę.
Mažylės tėtis, buvęs Gražinos draugas, buvo girtuokliaujantis ir smurtaujantis.
Vėliau per pažįstamus jie susitiko su Mantu ir nebeišsiskyrė. Vienas po kito gimė judviejų vaikai.
Jauniems žmonėms namelyje Naciūnų kaime leido apsigyventi Manto mama.
Kadangi namelis nuosavybės teise priklauso keturiems žmonėms, šeima į jį vengia daug investuoti. Gražina stovi eilėje socialiniam būstui gauti. Daugiavaikė šeima tikisi jo anksčiau ar vėliau sulaukti. Buto norėtų Biržuose, nes būtų ir vaikų ugdymo įstaigos šalia, ir darbą lengviau susirasti.
O dabar šeima glaudžiasi namelyje laukų apsuptyje ir džiaugiasi, kad turi stogą virš galvos.
Tiesa, žmonėms ne itin ramu ir dėl netoli namų ar kelio atsiveriančių smegduobių. Jie tikisi, kad žemė po namu neprasmegs.
Globoja ligotą žmoną
Šeimos nariai pasakojo, kad vienintelės jų pajamos yra pašalpos ir už vaikus gaunami pinigai. Mantas praėjusią vasarą dirbo Biržų komunaliniame ūkyje, pjovė žolę. Dabar sakė darbo kol kas neieškantis, nes reikia būti kartu su žmona. Mat jai atsinaujino nuo paauglystės lydėję epilepsijos priepuoliai. O kur dar kitos sveikatos bėdos…
Šiuo metu Gražina važinėja pas gydytojus, tvarko dokumentus neįgalumui gauti.
Nors neturi stiprios sveikatos, jauna mama puikiai susitvarko namuose. Ji sako esanti natūralaus maitinimo šalininkė, tad visus savo vaikučius maitino krūtimi.
„Abu mažieji yra ekstremalai“, – pasakoja Gražina. Ir vienerių metukų Ignas, ir dviejų mėnesių Paulina gimė greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilyje.
Berniukas gimė ties Kirdonimis, o dukrytė – nepasiekus Panevėžio.
Visa laimė, kad vaikučiai yra sveiki. Tėvai džiaugiasi, kad vyresniosios Viltė ir Milana vaikų darželyje ne tik gauna logopedo pagalbą, bet ir gali naudotis čia veikiančiu baseinu.
Sugedo orkaitė
Viederiai sako, kad, nepaisant blogo kelio, kaime jiems gyventi labai gera. Čia ypač gražu ir patogu vasarą – šeimos nariai augina daržovių dviejuose šiltnamiuose, turi daržiuką.
Gyvulių nelaiko, nes neturėtų šieno: aplink esančias žemes ūkininkai yra apsėję kitomis kultūromis. O laikytas vištas išpjovė laukiniai šunys.
Ką dažniausiai valgo gausios šeimynos nariai? Gražina vardija patiekalus: tai troškiniai, košės, kepta mėsa, ryžiai su pienu, makaronai, koldūnai su sūriu.
Daugiavaikė mama sako iš nieko galinti skanų patiekalą pagaminti.
Mažuosius tėvai palepina – saldainių ar vaisių nuperka. Kai veikdavo orkaitė (ji šiuo metu sugedusi, o naujos nėra už ką pirkti), šeima lepindavosi keptais keksiukais, kurie nuo stalo dingdavo akimirksniu.
Prieš gimstant mažajai šeima iš gautų pinigėlių nusipirko skalbimo mašiną ir komodą. Tai nemenkas turtas šeimai.
Viederiai pasakoja neseniai pirkę malkų. Už 7 kubinius metrus sumokėję jiems nežmoniškai didelę – 700 eurų – sumą. Jie tikisi, kad už kietą kurą gaus kompensaciją, bet seniūnijos darbuotojai sakė, kad šeimos pajamos gali būti per didelės ir kompensacija nepriklausys.
Tėtis ir mama, mažiesiems vaikučiams sumigus, patys supjovė malkas ir sukrovė jas malkinėje. Svarbu, kad vėjo košiamame name būtų bent kiek šilta.
Šeima tikisi, kad kada nors bus įgyvendinta ir didžiausia jų svajonė – turėti nuosavą namą, kurį galėtų patys susiremontuoti. Ir į kurį vestų tvirtas, nepažliugęs ir išbrendamas kelias.
Kabinasi į gyvenimą ir stengiasi
Pakalbinti šią šeimą pasiūlė ir jos sutikimą gavo Pabiržės seniūnijos socialinės darbuotojos.
Socialinė darbuotoja Virginija Bložienė tvirtino, kad apie Gražiną galinti pasakyti pačius geriausius žodžius.
Mama stengiasi, gražiai prižiūri vaikučius, kabinasi į gyvenimą, kaip tik gali. Namuose tvarkinga, švaru, vaikučiai prižiūrėti ir gražiai auginami.
Pabiržės seniūnijos seniūnė Vita Zurbaitė taip pat sakė, kad šią šeimą žino. Anot jos, moteris stengiasi, kabinasi į gyvenimą pagal savo supratimą. Vyras nevengia atidirbti už gaunamas pašalpas.
Seniūnė džiaugėsi, kad šeima stengiasi savo jėgomis tą varganą keliuką prižiūrėti. Tad tokiems žmonėms, kurie patys stengiasi, norisi padėti. Tačiau seniūnijos galimybės, deja, ribotos.
Biržų savivaldybės Ekonomikos ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Jurkštaitė sakė, kad jaunai šeimai socialinio būsto dar teks palaukti, eilėje jie dar toli iki pirmumo. Be eilės socialinis būstas jaunoms šeimoms skiriamas tik tuomet, kai jie susilaukia penkių vaikų.
„Jiems galima pasiūlyti laikinai, kol bus skirtas socialinis būstas Biržuose, apsigyventi Vabalninko bendrabutyje. Vyras gal lengviau susirastų darbo, ir ugdymo įstaigos šalia“, – kalbėjo A. Jurkštaitė.