Praėjusį šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atidaryta Biržų krašto tautodailininkų kūrybinių darbų paroda.
Parodoje – pusantro šimto darbų, kuriuos pristatė trisdešimt trys kūrėjai. Parodų salė buvo sausakimša. Renginio dalyviai – tautodailininkai, jų artimieji ir bičiuliai, kolegos kraštiečiai ir svečiai. Dėkota visiems atvykusiems, sveikinti jubiliatai, džiaugtasi pirmą kartą parodoje dalyvaujančiais. Minutė tylos skirta šį pasaulį palikusiems.
Mero padėkos raštas įteiktas gražų jubiliejų švenčiančiai parodos dalyvei Ritai Dagienei. Pasak biržiečių tautodailininkų vadovo Kęstučio Preidžiaus, Rita kartu su šviesaus atminimo Adele Sadauskiene buvo viena pirmųjų tautodailės skyriaus narių Biržuose. Parodoje eksponuojami Ritos mezginiai dvelkia elegancija, ramiais spalvų tonais skleidžia kantriai kauptą, neišbarstytą gyvenimo išmintį. Šalia – balta prabanga spindinčios Rimos Žalianekienės nertos suknelės, šiltai glaudžiasi Vaidos Baltrašiūnienės, Birutės Galvelienės mezginiai. Virš jų – viliojanti, įtraukianti Viktorijos Petrauskienės siuvinėtų vaizdų gelmė, stebinantis medinių Valdo Piragiaus paveikslų kruopštumas.
Moteriškosios auksarankių giminės istoriją tarsi pasakoja vabalninkietės Ritos Trapikienės nėriniai. Tylius mielo žmogaus žingsnius gali išgirsti žiūrėdamas į vabalninkietės Dalios Markutienės veltas šlepetes.
Švelniu prisilietimu ir prisiminimais apgaubia Vidos Preidžiuvienės rankomis išpuoselėta skraistė. Parodoje – santūrus Bangos Joneliūkštienės servetėlių grožis, prabangi odos dirbinių, kurtų Loretos Kujelienės, kokybė.
Stebina parodos debiutanto pačeriaukštiečio Osvaldo Danisevičiaus kūriniai – paprastu tušinuku piešti paveikslėliai. Ne mažesnis netikėtumas ištinka išvydus dar vienos parodoje debiutuojančios kūrėjos keramikos darbus ir perskaičius, kad jų autorė – papilietė Gendrutė Karitonienė. Ypatinga vientisa kūrinių spalva – tarsi lygiomis natomis besiliejanti iš Vytauto Laisono paveikslų – muzikuojančio paukščio, paupio ramybės.
Visa tai, ką gali neskubėdamas pamatyti parodoje, pagauna, įtraukia, žadina vaizduotę. Jos vedamas gali keliauti savais ir pažįstamais Kęstučio Preidžiaus paveikslų vingiais, jaukiais Eugenijos Gaidukienės darbų takais, Antano Ramašausko tapytas vaizdais nuklysti ir į Ispanijos gatves… Jų šelmiška nuotaika tarsi užsikrėtusi Jurgitos Augustinavičienės kurta gražuolė lėlė. Sigutės Kiaulėnienės lėlių nuotaikose daugiau atpažįstamo lietuviškumo ir angelų sparnus įgaunančios ramybės.
Lietuviška tradicija alsuoja įspūdingi karpiniai „Elnias devyniaragis“, „Gėlėta vaikystė“.
Jų autorė Rasa Dubrienė – tautodailinkės Saigūnės Rožėnienės mokinė. Parodoje yra ir įstabių šios mokytojos bei Jolantos Janonienės karpinių. Jie raminantys, kviečiantys neskubėti, sustoti, įsižiūrėti į tai, kas slypi po, regis, labai paprastais ir įprastais dalykais. Tokie dažniausiai gyvenime yra nepakeičiami. Pavyzdžiui, kaip ir vabalninkiečio Vydo Vareikos mediniai šaukštai, jo kraštietės Zitos Kumpelienės juostos. Virš jų – aukštyn akis ir širdis kelti kviečiantys kūrėjos sodai. Nuo jų grožio svaigsta galva, kurią ramiai ir rūpestingai glosto Algirdo Butkevičiaus medinė klasika. Šalia kaip artėjančių Velykų pažadas – subtilūs šukioniškės Zitos Bėliekienės margučiai. Iš po parodų stiklo skamba šiauriausiame Lietuvos taške gyvenančių menininkų Nadios ir Viktoro Lukovnikovų molinių švilpynių garsas…
Už posūkio – Editos Braždžiuvienės paveikslų spalvų gūsis – kelionių egzotika, svajonių skrydžiai…
Iš visų kelionių grįžtama. Į namus. Ir į pradžią. Gal todėl parodos lankytojai stoviniavo prie Rimos Jakutienės „Prakartėlės“, ilgai ir atidžiai apžiūrinėjo Rimanto Gaiduko medinį kūrinį – senos lietuviškos kaimo sodybos maketą.
Už išgautą eksponuojamų skirtingų darbų dermę, nepastebimą lankytojų vedimą kūrinių takais dėkoti reikia Juditai Vasiliūnienei. Šią muziejuje dailininke apipavidalintoja dirbančią moterį taip norisi vadinti kūrėja.
