„Aš neturiu namų, gerai jaučiuosi visur: ir Biržuose, ir Vilniuje, ir Kaune, ir Varšuvoje“, – juokiasi Aurelija Jarmalienė, į savo gimtinę – Biržus – grįžusi po 35-erių metų pertraukos ir iškart nėrusi į mėgstamą veiklą – kelionių organizavimą. Nors Aurelija mėgstamų veiklų išbandžiusi begalę, tačiau kelionės visuomet nugali, ypač po Lietuvą, ypač dar nematytais maršrutais, ypač su keliautojų klubu „Bastūnai“. Apie visa tai ir kalbėjomės su Aurelija Jarmaliene.
Teisininkės specialybė nelipo
– Gimiau Biržuose, baigiau Medeikių vidurinę mokyklą ir jau devyniolikos palikau gimtinę, – pasakojimą pradeda Aurelija. – Nors kelionėmis degiau nuo jaunystės, pasirinkau studijas Vilniaus universitete ne apie keliones – baigiau teisę ir 20 metų dirbau teisininke Kaune vienoje įmonėje. Oi, kaip man nelipo šitas darbas! Vis pabėgdavau į kalnus: į Kaukazą, Tianšanį. Alpinizmui buvo per skystos blauzdos, bet kalnų takais kopti buvo pats tas. Kelionės tapo mano gyvenimo būdu, tik retsykiais jas sustabdydavo tas pats gyvenimas: dukrų gimimas, darbas ar mokslai…
Užsidarius įmonei, kurioje dirbo, Aurelija tapo apsaugininke detektyvų agentūroje. Moteris juokiasi: labai viliojo darbas su uniforma ir ginklu, nes ofiso aukštakulniai tiesiog varžydavo judesius.
Mama, kada tu suaugsi!
O paskui gyvenimas pakrypo dar viena linkme:
– Sumaniau įstoti į Kauno miškininkystės technikumo dieninį skyrių ir po trejų metų rankose laikiau sodininko diplomą. Dukros juokiasi: mama, ir kada tu suaugsi? O aš, pagal horoskopą – dvynys, sakau: nežinau, kas man dar šaus į galvą. Jau auginau juodas bulves ir juodus žirnius, užsiėmiau rankdarbiais, mokiausi bent keliose profesinėse mokyklose, – juokiasi Aurelija.
Ir viskas – ne dėl pinigų.
– Pinigai man mažiausiai rūpi. Turiu džinsus, ir gana. Kam tie skudurai? Visus pinigus galiu išleisti kelionėms!
1987 m. Aurelija Jarmalienė išsilaikė gido licenciją ir pradėjo lydėti keliauninkus, kaip pati juokiasi, „po plačiąją tėvynę“. Sugrįžus į Lietuvą Nepriklausomybei, eksternu baigė naujus gido kursus ir lydėdavo keliautojus vienoje kelionių agentūroje: į Estijos miestus Taliną, Tartu, Lenkijoje – į Varšuvą.
Taip pat į Krokuvą, Latvijoje – į Daugpilį ir, žinoma, po Lietuvą, neaplenkiant Biržų.
– Galiu grupes vesti Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Neringoje, Biržuose… Kitur žinias reikia atnaujinti, ruoštis, – sako moteris.
Turistų „rūšys“
Kuo ypatingas dabartinis keliautojas, ką jis nori pamatyti?
– Turistus skirstau į kelias rūšis: vieni žingeidūs, jiems įdomios istorinės vietos. Kitiems reikia komforto ir patogumo. Jie į kelionę važiuoja ne tik turistauti, bet nori ir pailsėti. O dar kitiems rūpi SPA ir prekybcentriai. Pastarieji, žinoma, Biržų nesirenka. Vaikams, kurie keliauja į Vilnių, labiau norisi aplankyti „Akropolį“ ar „makdonaldus“ nei Gedimino pilį. Jie labai nori turėti laisvo laiko ir pasijusti savarankiškais. Yra nutikęs ir toks atvejis vyriškoje grupėje. Užuot vedusi valandos ekskursiją, žiūrėjau, kaip jie apsipirkinėja alaus parduotuvėje. Ekskursijai laiko nebeliko, bet jiems tas nelabai rūpėjo, – pasakoja Aurelija.
Stebina, kad Biržuose nėra… benamių
Biržuose turistai žavisi ne tik miesto istorija ir gamta, bet ir švara bei tvarka, mažomis krautuvėlėmis ir tuo, kad nėra… benamių.
– Aš ir pati Biržuose neįžiūriu jokių problemų. Jei tokių atsiranda, stengiuosi jas apeiti, į viską reaguoti pozityviai: saulė šviečia, rankas ir kojas judini, tai kuo skųstis? – sako kelionių vadovė.
O judesio Aurelijai tikrai reikia: Turkijos paplūdimiai – ne jai.
Miestas favoritas – Varšuva
– Mano miestas favoritas – Varšuva. Gal 50 kartų ten buvau. Varšuvoje jaučiuosi kaip pas mamą. Galiu nuvažiuoti, išgerti kavos ir grįžti. Šiemet pirmą kartą kartu su Rita Venskūniene buvau Sakartvele. Nesirinkome prabangaus viešbučio, gyvenome „garažiuke“. Kam ta prabanga? Atsikeli rytą – ir į kelią! Labai norėčiau nukeliauti į Uzbekiją, Indiją. Labai patinka adrenalinas: važiuoti kalnų keliukais, kai vienoje pusėje skardis ir visokie kiti išmėginimai, – juokiasi Aurelija.
Ekskursija po kapines arba miesto gatves
Biržuose mylimiausia vieta – Tiškevičių parkas, senosios žydų kapinės.
– Labai myliu Tiškevičius. Pasakoju apie funduotą katalikų bažnyčią, jų mecenatystę, meno kolekcijas, rūmus, parką… Labai domiuosi žydų kultūra, istorija, filosofija, tradicijomis, vaikų auklėjimą ir t. t. Ketinu parengti maršrutą po Biržų kapines, pasakoti, kuo jos skiriasi, apie atskirų religinių konfesijų laidojimo tradicijas. Arba pasakoti Biržų miesto gatvių istoriją: kodėl vienaip ar kitaip pavadina gatvė, kokie įžymūs žmonės gyveno“, – savo planus atskleidžia Aurelija Jarmalienė.
Kelionės su „Bastūnais“ – vienos mėgstamiausių
Vos sugrįžusi į Biržus, Aurelija pradėjo mąstyti, kaip čia subūrus bendraminčius keliautojus.
– Vieną kartą nuėjau į kažkokį rankdarbių užsiėmimą bibliotekoje. Ten sutikau Ritą Venskūnienę ir paklausiau, ar Biržuose yra keliautojų klubas. Tokio nebuvo. Todėl abi su Rita sugalvojom, kad reikėtų žmones pakviest keliauti. Gal atsiras norinčių? Rita pasiūlė klubui suteikti „Bastūnų“ pavadinimą. Ji – labai kūrybinga, meniška, o aš – praktikė. Ji sugalvoja – aš įgyvendinu. Iš pradžių buvo nelengva, bet mums pavyko! – sako Aurelija.
Dabar „Bastūnuose“ – 611 keliautojų.
– Kai bus 666, jam įsteigsiu asmeninį prizą, – juokiasi Aurelija.
Moteris sako, jog jai labai patinka organizacinis darbas: surasti įdomias vietas visoje Lietuvoje, užsakyti patrauklias edukacijas, nes žmonėms norisi ne tik pamatyti, sužinoti, bet ir smagiai praleisti laiką.
– Į keliones stengiamės vykti kartą per mėnesį, jos turi būti ne brangesnės kaip 50 eurų žmogui. Rita sugalvojo keliautojams išdalinti lipdukus. Lipduką reikia priklijuot ant žemėlapio to rajono vietoje, kurį jau aplankėme. Dabar ruošiamės į dešimtą kelionę. Turintis daugiausiai lipdukų gaus dovanų. Patys ištikimiausi keliautojai kartais net neklausia, kur keliausime kitą kartą, iškart rezervuojasi vietą autobuse, – džiaugiasi Aurelija ir sako, jog už organizacinį darbą užmokesčio negauna, bet tai visai nesvarbu, nes šis darbas – jos pats mėgstamiausias.
Žmonos kelionėms pritaria iš namų
Aurelija Jarmalienė džiaugiasi, kad ir jos vyresnėlė dukra pasirinko gido darbą. Ji veda naktines ekskursijas Vilniuje, Lukiškių kalėjime. Didelė pagalbininkė mamai – ir jaunėlė. O vyras žmonos kelionėms pritaria iš namų, nes pats keliauti – ne mėgėjas.
Linki pažint savo kraštą
O kaip suvilioti turistą grįžti į Biržus?
– Pati po trisdešimt penkerių metų grįžau į Biržus ir čia man viskas įdomu. Kai parvažiuoji tik periodiškai – ne tas. Kartais sustoju ir fotografuoju pastatus, vaizdus. Kai fotografavau arbatinukų galeriją, vienas praeivis manęs paklausė: iš kur atvykau? Galvojo, kad aš turistė, ir labai nustebo, kai pasakiau, jog vietinė. Manau, kad reikia keliauti visur, kur dar nesi buvęs, ir sugrįžti ten, kur patiko, ko dar neištyrinėjai. Mes nepažįstame savo krašto, bet lekiame į užsienius. Todėl visiems linkiu keliauti po Lietuvą, po nepažintus jos kampelius, o paskui – jau toliau, – sako Aurelija Jarmalienė.
