Taip sako Art-terapijos specialistė, psichologė, neuroedukatorė Angelė Šimoliūnienė. Kovo 4 d. 10 val. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje vyks susitikimas, kurio metu ji ves edukaciją-paskaitą „Dailės terapijos metodų panaudojimas“.
A. Šimoliūnienė pati yra išbandžiusi dailės terapiją ir sako, kad rezultatai – stebėtinai geri. Būtent iš dailės terapijos ir gimė pirmoji medikės trimačio vaizdo tapybos darbų paroda „Praskleidus uždangą“, kuri šiuo metu eksponuoja Biržų bibliotekos pirmojo aukšto salėje. Prieš šeštadienį vyksiantį susitikimą pakalbinome parodos autorę.
– Gerbiama Angele, papasakokite apie save. Kaip pradėjote tapyti ir kodėl pasirinkote trimatį vaizdą?
– Gimiau 1961 m., Pasvalyje, tarnautojų šeimoje. Mokiausi Pasvalio vidurinėje mokykloje (dabar Petro Vileišio gimnazija). Piešiau nuo vaikystės. Kai buvau šeštoje klasėje, pasikvietė mokytojai tėvus, nes buvo atvykę iš Vilniaus M.K Čiurlionio menų mokyklos atstovai, ir įkalbinėjo mane mokytis pas juos.
Tačiau tėvai nenorėjo išleisti toli mokytis, būtų reikėję gyventi internate. Mokykloje visada piešiau, o prasidėjus braižybos pamokoms, visada gaudavau pagyrimus ir mokytojai mane vadino „mūsų būsima architektė“. Tačiau aš buvau romantikė, man patiko literatūra, poezija, todėl įstojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniuje. Bedirbdama Panevėžio „Vyturio“ vidurinėje mokykloje lietuvių ir literatūros mokytoja, dar stojau mokytis į Klaipėdos muzikos akademiją, į režisūros specialybę. Turėjau netgi dramos studiją, pastačiau trisdešimt du spektaklius. Buvau įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos už indėlį į Lietuvos kultūrą. 22-ejus metus dirbau lietuvių ir literatūros mokytoja, šešiolika metų režisiere ir išėjau iš mokyklos, nes viduje jaučiau, kad kažkas naujo turi prasidėti mano gyvenime. Kolegos nesuprato, kodėl išeinu, nors esu visų mylima ir vertinama. Taip patraukiau į mediciną, trejus metus studijavau kinų mediciną, stojau į Ajurvedos akademiją, supratau, kad Rytų medicina žiūri į žmogų kaip į visumą. Kai akademijoje sesijos užbaigimui buvo pakviesta art-terapijos specialistė Marija Mendelė-Leliugienė, kuri mums vedė užsiėmimą, tada manyje kažkas įvyko. Priėjau prie jos ir pasakiau, kad noriu pas ją mokytis. Taip patekau į jos kursus. Vėliau Mykolo Romerio universitete praėjau dailės terapijos mokymus ir psichiatriją, paskui genetikos kursą. Taip pat Naujų technologijų ir Koučingo institute mokiausi psichologinio konsultavimo taikant dailės terapijos metodus. Trejus metus studijavau Trečiojo tūkstantmečio psichologiją, paremtą Vakarų ir Rytų filosofija, ketverius metus mokiausi Holistinio sveikatos ugdymo institute. Prancūzijoje baigiau mokslinės aromaterapijos institutą. Jau ir mokslo įrodyta, kad dailės terapija gali padėti įveikti net onkologines, kardiologines ligas. Kad žmogus nugyventų ilgą gyvenimą, jis turi nepatirti streso, įtampos, pykčio.
– Jūs iš tiesų labai daug mokėtės. Ar mokslai padėjo pažinti žmogų, suprasti jo vidų, ar atsirado dar daugiau klausimų?
– Žemė yra mokykla, o žmonės – mokiniai. Kiekvienas sutiktas žmogus ar situacija yra pamokos, kurias turime išmokti. Nors atrodytų, kad būna be galo sunkių sukrėtimų, bet tai yra tik spyris keistis. Kai pradedu žiūrėti atgal, suprantu, kad taip ir man nutiko. Kai staiga mirė pirmasis vyras, buvo beprotiškai sunku, bet jeigu ne šis sukrėtimas, nebūčiau pradėjusi mokytis medicinos, nebūčiau sugrįžusi į vaikystės aistrą – dailę, nebūčiau galėjusi padėti daugybei žmonių įveikti sveikatos negalavimus.
– Kas dažniausiai susargdina žmogų?
– Nors atrodo, kad nuoskaudas, atsiradusias vaikystėje, suaugę pamiršome, tačiau organizme atsiranda onkologiniai mazgeliai. Jeigu gyvenime atsiranda panaši emocija, tas signalas pasieks silpniausią organą. Neišleidus emocijų, ilgainiui išsivysto liga.
Emocijas galima paleisti ne tik per dailės terapiją, tam tinka ir šokis, vyrams – bokso treniruotės ar panaši veikla. Siekiant išvengti ligų, rekomenduoju užsiimti dailės terapija. Pasaulyje šis gydymas medicinoje taikomas nuo 1960 metų, Lietuvoje – tik keleri metai, kaip pripažinta viena iš gydymo sričių. Norint išsivalyti, piešti reikėtų ilgą laiką – kasdien po valandą – užsimerkus ir su pirštų pagalvėlėm. Pirmąsias dvidešimt minučių veikia protas, o vėliau įsijungia pasąmonė.
– Ką Jūs pati matote savo nupieštuose paveiksluose?
– Žiūrėdama į savo paveikslus supratau, kas per juos perduodama man, kad šalia mūsų yra mums nematomas pasaulis, kad niekada nesame vieni, visada esame stebimi: stebimi mūsų poelgiai ir ypač mūsų mintys. Aplink daug gėrio ir blogio jėgų.
Jei poelgiai ir mintys švarios, tai blogis prie mūsų neprieina. Šie paveikslai tai atskleidžia, tapau tada, kai ateina įkvėpimas, kai pajuntu energiją. Jau yra septynios personalinės tapybos darbų parodos. 2022 m. dalyvavau Auksinių talentų konkurse, dailės srityje, Anglijoje. Iš trijų pateiktų darbų du tapybos darbai užėmė trečiąją vietą, o vienas tapo diplomantu.
– Jūsų namuose įrengto diagnostikos kabineto duris praveria įvairiausi pacientai, ieškantys pagalbos. Už švietėjišką veiklą ir pagalbą žmonėms esate apdovanota Ukrainos Šv. Kunigaikštienės Olgos ordinu. Nuoširdžiai dėkojame, kad biržiečiai turi galimybę susipažinti su Jumis ir Jūsų darbais. Linkime kuo didžiausios sėkmės.
Kalbino Rita Venskūnienė, Biržų SVB bibliotekininkė
