Pirmadienį Biržuose lankėsi kadenciją (2010 – 2015 m.) baigęs Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski). Jį lydėjo šeimos nariai ir giminaičiai bei Rokiškio garbės pilietis Algis Narutis. Prezidento kelionės tikslas buvo aplankyti Biržų rajono vietas, kur daugiau kaip prieš 300 metų apsigyveno jo protėviai. B. Komorovskis prisiminė jaudinančią vaikystės akimirką, kai jo tėvas šeimą atvežė prie tuometinės Sovietų Sąjungos sienos, kur už spygliuotos tvoros buvo jų protėvių žemė. Tuomet būsimasis Prezidentas išgirdo tai, kas tapo jo svarbiu gyvenimo kelrodžiu.
Tai buvo jau antrasis Prezidento B. Komorovskio vizitas mūsų krašte.
Beveik prieš dešimtmetį jis lankė protėvių kapus ir išlikusį paveldą Pabiržėje bei Papilio seniūnijoje. Tuomet B. Komorovskis ketino aplankyti ir Kvetkus, kur tebestovi jo protėvių pastatyta bažnyčia, o šventoriuje ilsisi jos statybą fundavusių giminaičių palaikai. Tačiau tuomet to padaryti nepavyko dėl įtempto vizito tvarkaraščio.
Dabar Prezidentą Kvetkuose pasitiko Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė, ji pristatė Komorovskių giminės istoriją šiuose kraštuose. Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje svečius pasitiko Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas dekanas Jonas Morkvėnas bei Kvetkų bendruomenės atstovai.
E. Lansbergienė svečiams parodė Roviškio dvaro likučius, kartu mynė sniegą apie Skrebiškio dvaro mūrus.
Prezidento komandoje buvo Simonas Komorovskis (Szymon Komorowski), tiesioginis šio dvaro valdytojų Komorovskių palikuonis – jie buvo Simono seneliai. Buvo atvykęs ir dabartinis dvaro savininkas Darius Simanavičius, praėjusiais metais įsigijęs šį objektą. Svečiai trumpam buvo užskukę ir į Parovėjos dvarą.
Sugrįžę į muziejaus rūmus, svečiai šildėsi karšta arbata ir kava, užkandžiavo bandelėmis ir pyragu. Susitikti ir pasikalbėti su B. Komarovskiu atvyko Biržų savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius bei mero patarėja Toma Rožėnienė. Svečiai apžiūrėjo muziejaus ekspozicijas, muziejininkai iš ekspozicijų bei saugyklų surinko ir svečiams parodė įvairius dokumentus, knygas bei kitus daiktus, susijusius su Biržų krašte gyvenusių Komorovskių giminės istorija.
Prezidentas B. Komorovskis mielai sutiko atsakyti į kelis „Šiaurės rytų“ klausimus. Pokalbiui vertėjavo „Kurier Wilenski“ redaktorius Rajmund Klonowski.
– Pone Prezidente, Biržų rajone jūs lankėtės beveik prieš dešimtmetį, neseniai baigęs prezidentavimo kadenciją. Tuomet aplankėte senąsias Pabiržės kapinaites, kur amžinojo poilsio atgulę jūsų giminaičiai, nuvykote į Komorovskių giminei priklausiusį Parovėjos dvarą Papilio seniūnijoje. Šio vizito metu aplankėte Skrebiškio dvarą bei Kvetkus. Ką naujo atradote ar sužinojote šioje kelionėje?
– Aš daug kartų lankiausi Lietuvoje, pirmą kartą čia atvykau dar „perestroikos“ metais, regis, 1988 metais. Atvykęs į Vilnių, nelegaliai nuvažiavau į Rokiškį, į Kavoliškį, kur kadaise stovėjo mano senelių dvaras.
Buvau pirmasis Komorovskis, kuris atsirado Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Dabar atvykstu ne tik tęsdamas savo šaknų, savo giminės rato paieškas, dabar šį kraštą noriu parodyti jau ne vien savo vaikams, bet ir anūkams, perduoti mūsų šeimos labai šiltus jausmus Lietuvai.
Tai nėra tik sentimentų klausimas, taip pat noriu prisidėti prie bendrų Lietuvos – Lenkijos politinių bei ekonominių interesų kūrimo.
Eidamas Lenkijos prezidento, Lenkijos Seimo Pirmininko ar Gynybos ministro pareigas visada stengiausi plėtoti bendradarbiavimą su Lietuva.
Dabar yra ypatingas laikotarpis, kuris įpareigoja abi valstybes ieškoti kuo daugiau glaudesnio bendradarbiavimo galimybių. Čia, Europos rytuose, mes labai jaučiame, jog nepriklausomybė, demokratija, laisvoji rinka nėra duotybės. Čia mes savo kailiu juntame, jog mūsų galinga kaimynė Rusija neatsisakė ketinimų atkurti imperiją Baltijos valstybių, Lenkijos bei Ukrainos sąskaita.
Mano manymu, protinga atsako forma būtų regioninio bendradarbiavimo plėtojimas NATO ir Europos Sąjungos rėmuose. Istorinė patirtis labai aiškiai parodo, kad visi mūsų regiono valstybių nesutarimai yra labai naudingi Rusijai.
Lenkija įvykdė milžinišką darbą nuo penkto praėjusio amžiaus dešimtmečio plėtojant susitaikymą su Vokietija, taip pat ir susitaikant su Ukraina, su kuria mus skyrė kraujo jūra.
Taip pat ir su Lietuva, kur dabar turime begalę gero bendradarbiavimo pavyzdžių. Tačiau šį istorinį susitaikymo darbą reikia tęsti.
Mūsų tautos turi viena kitos atžvilgiu įvairių istorinių nuoskaudų. Čia, muziejuje, mačiau savo tėvo ir jo brolio Bronislovo vaikystės nuotrauką. Dėdę Bronislovą 1943 metais Vilniuje sulaikė saugumo tarnybos ir sušaudė Paneriuose. Tačiau ir mano tėvas, ir aš laikausi nuostatos, kad su Lietuva reikia palaikyti kuo glaudesnius santykius.
– Kadangi kalba pasisuko į šalių bendradarbiavimo ir geopolitikos klausimus, pratęskime šią temą. Nei Lenkijai, nei Lietuvai nereikia aiškinti, kas tai yra Rusija ir kokią grėsmę ji kelia. Tačiau kas, jūsų nuomone, šiuo klausimu gali suvienyti likusią Europą?
– Laimei, daugelio Europos valstybių požiūris į Rusiją keičiasi. Dabar iš daugelio Vakarų politikų girdžiu sakant, kad Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo teisios, tvirtindamos, jog Rusija neatsisakė savo imperinių ambicijų. Reikia pastebėti, kad šiandieninė patirtis su Putino Rusija ir mūsų – lenkų, lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir net rumunų – argumentai šiuo klausimu pateko Europoje į gerą dirvą. Yra neaiški situacija su JAV, jos politika Europos atžvilgiu. Todėl turime daugiau orientuotis į Europos Sąjungą politine, ekonomine ir gynybine prasmėmis. Kai kalbame apie orientavimąsi į ES, tai reiškia ir gero pavyzdžio rodymą kitiems nariams kuriant gynybines struktūras bei pajėgumus NATO rėmuose. Tas jau vyksta. 2001 metais, kai buvau Lenkijos gynybos ministras, pavyko pasiekti, kad gynybai būtų skiriama 2 proc. BVP. Dabar jau skiriama beveik 5 proc. Lietuva taip pat rodo didelį gynybos finansavimo augimą.
Kitas svarbus dalykas yra regioninis bendradarbiavimas, kuris turi apimti ne tik Baltijos šalis, bet ir Suomiją bei Švediją. Ukrainai ginantis, ji taip pat turėtų būti svarbus ir svarus regioninio bendradarbiavimo elementas NATO rėmuose.
Nereikia savęs apgaudinėti – portugalai, ispanai ar italai nejaučia Rusijos grėsmės, todėl ir nenori skirti dėmesio mūsų regiono gynybai nuo Rusijos. Mes, ko gero, taip pat labai nesiveržtume važiuoti į kažkokį karą dėl Kanarų salų – mums labiau patinka važiuoti ten atostogauti (juokiasi).
Apibendrinant galima sakyti, kad mūsų saugumo pamatas yra labai stiprus buvimas Vakarų pasaulio struktūrose – ES ir NATO. Antra – savo valstybių gynybinio potencialo didinimas, trečia – regioninis bendradarbiavimas.
– Norėčiau pokalbį kiek sugrąžinti į pradžią. Pone Prezidente, Jūsų nuomone, kiek svarbus ir ką duoda šiuolaikiniam žmogui savo giminės šaknų pažinimas, jos istorijos žinojimas, kaip tai nuosekliai darote Jūs?
– Manau, kad tai nėra kažkoks ypatingas mano asmeninis bruožas. Daugeliui norisi paliesti savo šaknis ir geriau suprasti, kas darė įtaką, kad mano vieta pasaulyje yra tokia, o ne kitokia, ir kas tai nulėmė. JAV, kur kiekvienas kažkada išlipo iš kažkokio laivo, stebima tokia taisyklė – kiekvienas trečios kartos amerikietis pradeda ieškoti savo šaknų Europoje.
Man nereikia nieko ieškoti, man nieko nereikia atradinėti – mano šeimos šaknys čia, Lietuvoje. Visada apie tai žinojome, tai buvo vienareikšmiai aiškiai suprantama. Labai noriu, kad panašų matymą perimtų mano vaikai, anūkai, galbūt ir proanūkiai. Taip pat norėčiau, kad Lietuvoje stiprėtų supratimas, kad čia gyvenusios lenkų giminės dirbo šio krašto labui. Lietuvos lenkiškų giminių istorija ir tradicijos dabar yra Lietuvos palikimas ir nuosavybė, Lietuvos istorijos dalis.
Yra ir kitų priežasčių. Mano šeimoje visada buvo suprantami lietuvių tautiniai poreikiai. Mano giminėje labai svarbus asmuo buvo profesorius Mykolas Riomeris, kuris sąmoningai pasirinko lietuvišką tautinę ir politinę tapatybę. Jis buvo pirmasis Kauno universiteto rektorius.
Sentimentus Lietuvai puoselėjo ir skatino mano tėvas. Gal apie 1960 metus tėvas pasiėmė mus, vaikus, į kelionę po Suvalkų kraštą. Vykau aš, mano seserys, mama. Ir nuvežė tėvas mus prie Lenkijos – Lietuvos sienos, kuri buvo tuomet Sovietų Sąjungos siena – su bokšteliais, spygliuota viela ir išartomis juostomis. Privedė mus kaip galima arčiau sienos, liepė klauptis, sukalbėti poterius. Tėvas su ašaromis akyse tarė: „Ten, už sienos, yra Lietuva – jūsų protėvių gimtinė. Turite ją taip pat mylėti, kaip mylite Lenkiją.“
Toks manyje ir liko požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius.
– Sužinojus apie Jūsų vizitą į Kvetkus aplankyti ten bažnyčią bei ją pastačiusių ir šventoriuje palaidotų giminaičių kapus, pasigirdo kalbų, kad gal Prezidentas ketina kažkaip prisidėti prie bažnyčios priežiūros ar kitaip įamžinti savo protėvių palikimą?
– Kol kas su giminės draugų Lietuvoje pagalba pavyko sutvarkyti ir kiek restauruoti Ratkūnų kapines prie Suvainiškio, kurios buvo smarkiai suniokotos. Mano protėvio pastatyta nuostabi Kvetkų bažnyčia yra puikiai prižiūrima Lietuvos paveldosaugininkų bei bažnytinės bendruomenės.
Labai jaudina, kad tos vietovės – ir Kvetkai, ir Suvainiškis – nyksta, nes išmiršta žmonės. Plika akimi matosi baisūs demografinės krizės padariniai, kaip ir tai, kad jauni žmonės išvažiuoja į didmiesčius. Panašūs procesai, gal mažesniu mastu, vyksta ir Lenkijoje. Aš šioje situacijoje jaučiuosi sąžiningai – kartu su žmona mes užauginome penkis vaikus. Tegul lietuviai irgi imasi to darbo (juokiasi).
Kiekvienos tautos pamatas yra šeima. Reikalinga gili ir apmąstyta šeimų politika abiejose mūsų šalyse.
– Ačiū už pokalbį ir „Šiaurės rytams“ skirtą laiką.
