Vieni šventėms samdo lėktuvus ir oro balionus, svečių eskortą formuoja iš rečiausių transporto priemonių, puotas rengia ir po vandeniu. Jubiliejinis gimtadienis priešgaisrinės tarnybos būstinėje – retas atvejis. Ir jubiliatas ne koks „teminis“ persirengėlis, o tikras, ne politinis gelbėtojas. Tai Pasvaliečių kaime gyvenantis Biržų rajono savivaldybės tarybos, priešgaisrinės tarnybos Smilgių komandos ugniagesys Tomas Četvergas.
– Liepos 17-oji buvo jūsų eilinė budėjimo diena „pagal grafiką“ ar kolegų pagalba išvengti namus užplūstančių sveikintojų su penkiasdešimtuoju gimtadieniu?
– Pagal grafiką eilinė. Tik tiek neeilinė, kad rytas prasidėjo šeimos sveikinimais ir darbe telefonas nenurimo – tiesiog „kaito“. Ne dėl gaisrų – nuo sveikinimų.
– Jūsų šeima – tai…
– Žmona Loreta, dukra Laura, sūnus Dovydas. Vaikai jau dideli – verslo vadybos mokslus baigusi 24 metų Laura gyvena ir dirba Vilniuje, sūnui Dovydui – 20. Jis Kauno technologijos universiteto studentas. Mokosi ir žmona – baigusi kolegiją bus socialinė darbuotoja. Dabar ji dirba pieno supirkimo punkte. O už kelių dienų bus tikrai neeilinė mūsų šeimos diena – 25 metai, kai abu su Loreta kartu kenčiame. Saldi ta kančia.
Abu buvome Saločių vidurinės mokyklos klasiokai. Tuokėmės 1999-aisiais Saločių bažnyčioje ir, aišku, Biržų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje.
– Pagal profesiją este statybos inžinierius, tačiau užsiimate kitokiomis veiklomis. Kiek jumyse yra ūkininko, ugniagesio gelbėtojo ir politiko?
– Tai gal visų trijų minėtų po 30 procentų. Dar 10 procentų palikime žvejybai ir grybavimui.
– Grybavimui – tiesiogine prasme?
– O, taip. Su žmona kartu ketvirtis amžiaus, apie kitokį „grybavimą“ nebuvo nei minčių, nei poreikio… (juokiasi – red.). Pripažįstu tik raudonikius, baravykus ir voveruškas.
– Stovite ant 50-ties metų aukščio kalnelio. Dar jaunas, energingas, gražus. Kaip atrodo, ką būtina išsaugoti kopiant aukštyn į metų kalną, o ką būtų galima išmesti?
– Ko reikėtų atsikratyti, būtų lengviausia atsakyti. Gal to staigaus užsidegimo, ūmios reakcijos. Reikėtų daugiau apgalvoti veiksmus ir žodžius. Po truputį jaučiu, kad tas jau vyksta su metais… Tas ūmumas daugiausia galbūt politikoje pasireiškia ir šiaip gyvenimiškose situacijose. Niekad nemėgau neteisybės. Tačiau kai to nepavyksta įrodyti, jautiesi neišgirstas, prasiveržia ūmios reakcijos… Kad ir ta kadaise besiklosčiusi situacija su kaimo bendruomene. Jautiesi nekaltas, o turi bendrauti su nusikaltimo tyrėjais… Tačiau ateina laikas ir gyvenimas viską sustato į vietas.
Gyvenime smurto netoleruoju, tačiau prireikus galėčiau už save pastovėti. Bet jau tą reikėtų išprovokuoti.
O šeimoje tai mano pykčio proveržis, kaip sako žmona, pasireiškia, jei į ją ar vaikus pradedu kreiptis „jūs“. Tai čia gal iš mano a.a. tėvelio paveldėta. Niekuomet namuose negirdėdavome grubių žodžių, keiksmažodžių.
– Pavadinkime tai sukaupto turto deklaracija. Kokias brangenybes užgyvenote, ką norėtumėte išsaugoti?
– Norėčiau visą amžių, kiek jo skirta, nugyventi su šeima. Ir kad vaikai perimtų ne tik mūsų šeimos, bet ir senelių patirtį. Mano tėvai – 90 metų sulaukęs a.a. tėvas Aleksas Četvergas ir mama Valerija Ona – kartu išgyveno daugiau nei 50 metų… Didžiausias turtas yra šeima. Pinigai, materialinės vertybės – besikeičiantys dalykai. Šiandien gal jų nebėra, o rytoj turėsi. Ateis atlyginimas ir vėl bus (juokiasi – red.).
Džiaugiuosi namais. Tėvas buvo visų galų meistras, aš namus irgi stačiau savo rankomis, su brolių ir draugų pagalba. Galiu džiaugtis kaimynais. Iš vienos pusės gyvena puikūs žmonės, iš kitos – kapinės. Idealiausi kaimynai.
– Pastaroji kaimynystė nebaisi?
– Mirusiųjų nebaisu. Aš naktimis po kapines nevaikštau, jie tikriausiai pas mane irgi neateina. O jeigu ir apsilanko, tai tikiu, kad su geromis mintimis ir idėjomis. Gyvųjų bijau labiau.
– Jeigu jaunystėje gyvenimo spalvos paprastai būna daugiau rožinės, tai kokia yra pusamžio vyriškio spalva?
– Kai jau tiek šitam pasauly kelio nueita, daug ko matyta, patirta ir suprasta, tai spalva natūrali – žemiška, pilka. Tačiau šviesos būna labai daug.
Gyvenimas saulėtas, kai matai, kad vaikai užaugo, yra geri, kad yra ryšys su jais. Jau sulaukiau antros krikštoanūkės (krikšto dukros mergytės). Tai šviesos spinduliai.
Juokauju, kad mano aplinkoje daugėja Zodiako ženklo vėžių. Po šiuo ženklu gimęs ir aš, abi mano krikštodukros, vienos jų dukrytė ir dar mano sesuo… Vėžiai – paprastai jautrūs žmonės, užjaučiantys, nuoskaudų ilgai neišnešiojantys, jas ilgainiui pamirštantys. Svarbu, kad gyvenime šalia jų būtų žmogus tais momentais, kai juos reikia palaikyti, nuraminti, padėti jiems išlaukti. Tą patyriau. Ir, kaip sakiau, gyvenimas viską sudėlioja į vėžes. Ir manau, kad man dabar geriau negu tiems, kurie bandė mane apšmeižti.
– Psichologai sako, jog vieniems vyrams vidurio amžiaus krizė pasireiškia suvaikėjimu – maunasi odines kelnes, suplėšytus džinsus, įsiveria auskarą, laksto riedučiais po parką krykštaudami, staiga netikėtai neria į politiką. Kiti išgyvena filosofinių apmąstymų etapą – panyra į svarstymus, kokia gyvenimo prasmė. Vis galvoja, ar nuostabi šeima, namai, pinigai, darbas, pinigai yra tai, ko užtenka. Kokiai apraiškai priskirtumėte tegu ir nekrizines savo būsenas?
– Antrajai, filosofinei. Pradedu vis mažių galvoti apie save, o mintys sukasi apie artimuosius, draugus. Vis labiau norisi būti namuose, o iš kelionių kuo greičiau grįžti. Nesuprantu kai kurių žmonių noro viešinti savo gyvenimą, nesireklamuoju facebook‘e. Nemėgstu fotografuotis. Gal dėl to, kad nesijaučiu fotogeniškas? (juokiasi – red.). Nesuprantu noro visiems pranešinėti, kad nusimaudei ar pauostei gėlytę…
– Kokius Jūsų apdovanojimus ir nuopelnus turėtų išvardyti oficialiai sveikinantieji su jubiliejumi? Turite tuos apdovanojimus kokių nors patvirtinančių dokumentų ar medalių, kuriuos prireikus (neduok, Dieve) galėtumėt ir į teismo posėdį atsinešti? Asmenybės charakteristikai.
– Turiu kraujo donoro pažymėjimą. Gal 14 ar 15 kartų daviau kraują. Tiesa, tai būdavo ir tuo metu, kai žmona su vaikais vaikštinėdavo po „Babiloną“, o aš to išvengti galėdavau tame prekybos centre akcijos metu duodamas kraujo (juokiasi – red.).
Aišku, turiu Žemės ūkio ministerijos ir kitokių padėkų, kurios guli padėtos. Gal kas nors pamatys, perskaitys. Tų raštų nerėminu, ant sienos nekabinu (juokiasi – red.).
– Kokias tiesas padėjo suvokti jūsų gal dvidešimties metų patirtis darbo Savivaldybės taryboje?
– Sunkiausias dalykas politikoje yra susikalbėjimas. Tai be galo sunkus dalykas. Patyriau ir tai, kad niekas nenori pripažinti, kad kažko neįvykdęs ar blogai kažką padaręs. Klaidų prisiimti nereikia bijoti. Tas galioja ir mums, „valstiečiams“. Pavyzdžiui, buvo metas, kai Seime buvo du mūsų partijos atstovai.
Tačiau nesugebėjome pasiekti, įtikinti, kad Savivaldybės administracijai vadovavęs mūsiškis pradėtų sporto komplekso statybą. Ne aikšteles rengtų, o pastatus statyti pradėtų.
Tai dabar nereikėtų dejuoti, kad į statybos vietą tėra vienintelis įvažiavimas, kad gyventojus dulkės kankina.
– Didžiausios pagarbos, jūsų nuomone, vertas politikos veikėjas šalyje ir rajone.
– Ko gero, man tai yra a.a. Nijolė Šatienė. Ji mane ir atvedė į politiką. Tai buvo neeilinių gebėjimų žmogus, mokėjęs tartis, bendrauti su visais. Man patinka Aurelijus Veryga. Imponuoja jo gebėjimas išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tai protingas žmogus, kurio šeimos nei jo paties nelydi skandalai.
– Svarbiausios pamokos, gautos iš savo tėvų ir vaikų.
– Iš tėvų – pagrindinė pamoka yra apie šeimos svarbą, meilę savo šaliai ir gimtinei. Iš vaikų – nuostata, kad negalima gyventi tik praeitimi. Gyvenimas keičiasi, turime ir mes su tuo taikytis. Negali laikytis įsikibus kokių nors senų nuostatų. Čia kaip ir su tais senais daiktais – taupai, laikai, galvoji, kad vis prireiks… Bet žiūri, kad ir taip saugoti marškiniai per pilvą nebesusisega, ir kiti daiktai tik vietą užima…
– Žmonai labiausiai dėkingas už…
– Už vaikus. Ir tai, kad kenčia mane tokį, koks esu. Turiu dėkoti už visus tuos 25 metus, per kuriuos būta ir nekalbadienių, ir visko, kaip ir pas visus… Na, išskyrus smurtą ir pabėgimus.
– O Dievui?
– Už sveikatą. Už tai, kad leido gyventi, matyti, planuoti gyvenimą į priekį ir, tikiuosi, dar leis…
– Mėgstamiausias užsiėmimas, darbas – realus ir trokštamas?
– Dabar tai jau aplinkos tvarkymas… O jei juokaujant, tai norėčiau vieną mėnesį pabūti Seime. Jeigu visai rimtai, tai visko užtenka. Tik nenorėčiau, kad vaikams tektų kariauti…
– O jūs pats eitumėt kariauti?
– Jei būtų taip, kaip Ukrainoje, eičiau. Savanoriu.
– Ko linkėtumėt sau gimtadienio proga?
– Kad gyvenimas ir toliau tęstųsi. Kad neištiktų vidurio amžiaus krizė blogąja prasme. Kad saugočiau humoro jausmą, mokėčiau pasijuokti ir iš savęs. Gyvenimui norėčiau padėkoti už savo šeimą, už tėvus, draugus (jų nedaug, bet tikri), brolius ir sesę. Šitas ryšys su artimais žmonėmis yra vertybė. Dovana – suvokimas, kad ką gavai iš tėvų, ko iš jų išmokai, turi stengtis perduoti ir savo vaikams.
– Dar sykį su gimtadieniu. Pasinaudokite proga ir paprašykite kokios nors dovanos iš laikraščio.
– Įdėkite skelbimą: „Parduodu „kitkinį“ presą“.
