Esu ir laikau save biržiečiu. Po studijų baigimo 2010 m. grįžau gyventi į Biržus naiviai tikėdamasis, kad jauni žmonės gali keisti šį miestą. Noras gyventi ir kurtis Biržuose baigėsi 2019 m., kai išvykau gyventi į Vilnių. Labai keista, kai politikai bando kalbėti kitaip, nei yra realybėje. Iš savo patirties galiu paminėti pagrindinius aspektus, kodėl jauni žmonės nenori gyventi Biržuose.
Pirma – maži atlyginimai ir karjeros galimybės. Vienas iš pagrindinių veiksnių, stumiančių jaunas šeimas iš mažesnių miestų, tokių kaip Biržai, yra ekonominių galimybių trūkumas.
Vietinė darbo rinka negali pasiūlyti konkurencingų atlyginimų, palyginus su didesniais miestais, todėl jaunoms šeimoms sunku patogiai gyventi ir kurtis stabilią ateitį. Karjeros galimybės šiame mieste taip pat ribotos, nes didžioji pramonės įmonių dalis yra šeimos verslai, todėl gabiam žmogui užimti vadovaujamas pareigas nėra galimybių.
Antra – modernaus būsto trūkumas. Biržuose modernaus, patogaus būsto prieinamumas yra nulinis. Seni daugiabučiai, naujų statybų trūkumas, to paties seno būsto pasiūla riboja jaunoms šeimoms galimybes turėti savo nuosavą būstą.
Trečia – prastos medicinos paslaugos. Šia tema kalbėta daug, labai daug. Tačiau realybė ta, kad norint gauti kokybiškas medicinines paslaugas reikia važiuoti į didžiuosius miestus. Savo asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad gavus rimtesnę traumą ar užklupus sunkesnei ligai esi priverstas važiuoti į kitas medicinos įstaigas, nes Biržuose net gauti padorią konsultaciją sudėtinga. Su visa pagarba senosios kartos gydytojams, kurie tikrai yra daug pasiekę ir padėję, bet jiems reikia suprasti, kad jie nespėja vytis dabartinės medicinos pažangos. O kad medicinoje požiūris nesikeičia, galima drąsiai paminėti gydytojo N. Ubarto pavyzdį, kai jaunas gabus gydytojas išvyko dirbti į kaimyninį rajoną. Deja, nė viena valdžia realiais darbais nesprendžia šių problemų. Ką kalbėti apie vaikų gydymą, jei Biržuose nėra normalaus vaikų gydytojo ir esi priverstas važiuoti iki kitos gydymo įstaigos.
Dabartinė jaunoji visuomenė yra linkusi daug sportuoti. Kadangi pats sportuoju nuo vaikystės, galiu drąsiai teigti, kad Biržų sporto bazės yra pasenusios tiek fiziškai, tiek morališkai.
Tik dabar pradėjo viskas kažkiek judėti į priekį, kai jau realiai nebėra kam naudotis sporto bazėmis. Kitas aspektas – sporto bazės atnaujinamos, statomos neturint jokio plano ar vizijos, kaip visa tai turi būti išnaudojama. Kaip pavyzdys pasirodė vieša informacija, kad bus rengiamas „Atžalyno“ mokyklos stadiono rekonstrukcijos projektas. Ar jo realiai reikia? Juk turbūt po kelerių metų šią mokyklą reikės uždaryti dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. Kur šioje situacijoje galime įžvelgti racionalų išteklių naudojimą ir planavimą?
Vietos valdžios požiūris į jaunų žmonių ir šeimų palaikymą turi didelę įtaką jų apsisprendimui gyventi Biržuose. Savo asmenine patirtimi galiu drąsiai teigti, kad Biržams labai nesisekdavo su prieš tai buvusiais rajono vadovais, kurių požiūris į jaunų žmonių iniciatyvas buvo apgailėtinas.
Apibendrinant galima teigti, kad Biržų iššūkiai – tokie, kaip maži atlyginimai, modernaus būsto trūkumas, prasta sveikatos priežiūra, pasenusi infrastruktūra ir abejinga vietos valdžia – prisideda prie to, kad jaunos šeimos nenori čia keltis gyventi.
Reikia dabartinei valdžiai suprasti, kad jauni žmonės dėl vietos darželyje ar naujai nutiesto šaligatvio ar dėl automobilių spūsčių nebuvimo nevažiuos čia gyventi.
P. S. Galima minėti dar daugiau visko, bet šįkart užtenka ir tiek.
Valdas Budriūnas
