
/ asmeninio archyvo nuotr.
Pradėsiu nuo atkurtos Lietuvos valstybės ištakų – Atgimimo laikotarpis. Pamatinių pokyčių lyderiai tapo kultūros plačiąja prasme žmonės. Jie suprato, kad svarbiausia įveikti pamėklių iššūkį. Pamėklėmis vadinu tiek tuos tuščiavidurius oficialius plepalus, kurie vargino sovietmečiu, tiek gyvenimo būdą, kai darbe turi deklaruoti kitas pažiūras nei savo buto virtuvėje, kai matai, kad valstybės valdymą uzurpavo tik savo privilegijomis ir gerove besirūpinantys veikėjai, kai iškreipiama atmintis, ignoruojami pamatiniai klausimai ir kasdienybę bandoma paversti mažaverčių paskalų ir buitinių problemų aptarinėjimu.
Atgimimas didele dalimi buvo kultūrinė revoliucija, kuri keitė santykius, siekius, atskleidė naujas perspektyvas svajonėms, demaskavo menkaverčius niekalus ir laisvino erdvę kūrybai visose srityse. Deja, dažnai po entuziazmo laikotarpio patenkame į dykumą. Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu kūrybai teko labai sunki konkurencija su „gariūnmečiu“, ekonominiu sunkmečiu ir stiprėjančia pinigų ideologija – viskas esą perkama, gyvenimo sėkmė matuojama tik pinigais. Taip jau būna, kai žmogus, daug metų pavydėjęs vakariečiams to, kaip jie gyvena, susiduria su šia gerove siejamų blizgučių banga.
Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kultūra tikrai suklestėjo ir turime, kuo didžiuotis. Turime nuostabių pasiekimų, pasaulinio lygio kūrėjų. Tačiau nuo pat „gariūnmečio“ politikai į kultūros lauką žvelgia kaip į desertą, kuriuo dera pasirūpinti tik tada, kai bus pasirūpinta svarbesniais dalykais. Ilgainiui susiformavo daugiau mažiau veikianti valstybinė kultūrinių procesų vadyba, paramos kultūrai mechanizmai, tačiau išliko ydinga nuostata, kad pinigai, skiriami kultūros laukui, yra parama, kuri skiriama, kad būtų ką pademonstruoti užsienyje ir badu nemirtų talentingi kūrėjai ar žmones džiuginantys festivaliai. Kultūrai skiriami pinigai iki šiol nėra suvokiami kaip investicija į valstybės pamatus, tapatybę ir žmonių gerovę. Didžioji dalis kultūros įstaigų darbuotojų tenkinasi menkais atlyginimas. Nes tai esą „tokia sfera“ ir ją renkasi tie, kuriems esą nereikia tos materialinės kokybės, kaip kitų profesijų žmonėms. Taip pat ir kūrybinės medijos gali gyventi pusbadžiu, esą normalu, kad jų darbuotojai gauna gerokai mažesnius atlyginimus nei, pavyzdžiui, komercializuotų blizgučių vadybininkai ar į sensacijas nusitaikiusių portalų darbuotojai.
Būta tikrai neblogų kultūros ministrų, tačiau, pripažinkime, dauguma valdžių į šią ministeriją žvelgė rezervuotai. Nesakau, kad visai nebuvo valstybinio rūpesčio kultūros politika, tačiau kultūrininkai jautė, kad į juos žvelgiama, kaip į viešus renginius „aptarnaujantį personalą.“ Nors, tiesą sakant, kokybe (kad ir kokiais kriterijais vertintume) kultūros sfera jau seniai pranoko politikos.
Požiūris nepasikeitė ir po praėjusių rinkimų. Nepaisant skambių įrašų Vyriausybės programoje, tik stiprėjo požiūris į menininkus kaip į tuos, kurie „iš fondų čiulpia pinigus“.
Netrukus išvydome naują politikų paniekos etapą, kai Kultūros ministerija pradėta „mėtyti kaip karšta bulvė.“ Jau tada buvo peržengta „raudona riba.“ Tačiau, kaip pasirodė, tai buvo pradžia. Netrukus paaiškėjo, kad ministerija perduodama politinei jėgai, kuriai niekada nerūpėjo kultūros politika, kuri siekia skaldyti Lietuvą, kuriai menas yra „opijus liaudžiai“, o jos vadovas yra vienas aktyviausių šiuolaikinių pamėklių kūrėjas, kai greitakalbe visus kažkuo kaltina, beria išgalvotus faktus ir kursto neapykantą.
Kultūros žmonės tikėjosi, kad apie kultūrą daug gražių žodžių per savo kadencijas pasakęs prezidentas Gitana Nausėda ir maloniai besišypsanti Vyriausybės vadovė Inga Ruginienė supranta, kas vyksta, ir suvaldys situaciją. Bet jie ne tik „nusiplovė rankas“, tačiau net sutiko, kad ministru būtų paskirtas žmogus, kurio kvalifikacijos nepakaktų tapti paties menkiausio rango kultūros įstaigos vadovu, kuris nesusigaudė, kas vyksta kultūros lauke, nieko nežinojo apie jau egzistuojančius kultūros politikos mechanizmus, bet vis kartojo, kad yra „paprastas žmogus“, kas tiesiogiai priminė „gariūnmečio“ žodyną.
Esu įsitikinęs, kad nuoskaudos ir protestas kultūros lauko žmonių širdyse kaupėsi jau seniai, daug metų. Tačiau dabartinės valdžios veiksmai buvo „dugnas“ ir kilo klausimas – arba mes grįžtame į panašius laikus, prieš kuriuos sukilo Sąjūdis 1988 m., arba reikalingas naujas Atgimimas.
Esu įsitikinęs, kad nuoskaudos ir protestas kultūros lauko žmonių širdyse kaupėsi jau seniai, daug metų. Tačiau dabartinės valdžios veiksmai buvo „dugnas“ ir kilo klausimas – arba mes grįžtame į panašius laikus, prieš kuriuos sukilo Sąjūdis 1988 m., arba reikalingas naujas Atgimimas.
Ar I. Adomavičiaus atsistatydinimas leidžia sakyti, kad reikia dėti tašką proteste? Ne, nes problema tikrai nebuvo į ministro postą įstumtas vyriškis, nors, tenka pripažinti, kad savo pasisakymais padarė viską, kad taptų trumpiausiai kultūros ministro poste buvusiu politiku. Tačiau ar kas pasikeis valstybės institucijų ir kultūros santykiuose, jei turėsime kitą NA kandidatą? Remigijus Žemaitaitis jau pažadėjo „padaryti tvarką“.

Mano įsitikinimu, kultūrininkų protesto tikslas nėra paprasčiausi „kėdžių perstumdymai“ politikos lauke. Pagaliau buvo išsakyta tiesa, kad kultūra yra valstybės ir mūsų tapatybės pamatas, kad į ją turi būti žvelgiama pagarbiai, kaip į kasdienę duoną, o ne nebūtiną desertą.
Ir dar – labai pavojinga dangstytis „paprastais žmonėmis“. Žvelgiant į sukauptą turtą, tiek aš, tiek dauguma jūsų yra gerokai „paprastesni“ už buvusį kultūros ministrą. Jo pasirinkimas tai, kad jis, pabaigęs mokyklą, nebesirūpino išsilavinimu ir apleido kultūrą. Tačiau toks pasirinkimas negali būti pretekstu brautis į kultūros politikos vadovus.
Elgtis chamiškai ir būti ciniku tikrai nereiškia atstovauti „paprastiems žmonėms“. Šiandien mums reikia ne „elito“ ir „paprastų žmonių“ supriešinimo, o darbo visos Lietuvos labui, kad visi gyventume geriau ir patys galėtume spręsti, kuo norime būti ir kas mums patinka.
Gyvename tokio intensyvumo informacijos sraute, kad jis yra virtęs triukšmu. Dažniausiai reaguojame arba nuo visko atsiribodami, arba užsisklęsdami „saviškių“ burbule, kur stiprūs filtrai nepraleidžia nieko, kas keltų klausimus ar abejones toms nuomonėms, kurios vyrauja tame „burbule.“ Situacija pavojinga tuo, nes yra palanki susipriešinimui ir kitokią poziciją turinčių žmonių dominavimui. Tai nereiškia, kad neįmanomas dialogas tarp skirtingų visuomenės grupių. Tuo labiau, kad susiskaldymas tikrai nuskurdina visus ir neleidžia išskleisti vienovės įvairovėje privalumus.
– Andrius Navickas –