Prieš 25 metus 2000-ųjų kovo 4 dieną išleistas pirmasis laikraščio „Šiaurės rytai“ numeris. Tai buvo Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena.
Tada mus ir mūsų rizikingą kelią palaimino jaunas kunigas Rolandas Makrickas, lygiai po 25 metų į Biržus atvykęs jau kaip kardinolas.
Tikime, kad Jo ir „Šiaurės rytų“ pirmosios darbuotojos Jolitos bei artimųjų maldas girdėjęs Aukščiausiasis saugojo mus neleidęs tiesiogiai pražūti jau pirmosiose kelionėse.
Nuo Papilio kelio nuskriejęs automobilis kone mistiškai stojo ant ledinio vandens sklidino melioracijos griovio krašto, nedužo skriedamas į krūmynus pakeliui į Germaniškį…
Niekada ir niekas mūsų nevežiojo. Į kelią leidomės patys veždami, nešdami savo laikraštį.
Taip „Šiaurės rytai“ pamažu rado kitokio žvilgsnio į rajono gyvenimą ieškantį skaitytoją – svarbiausią mūsų kelionių tikslą.
Prieš akis – 2001 metų sausio mėnesio prenumeratorių sąrašas. Vienų metų atkaklių pastangų tuometinis rezultatas – keli šimtai vardų, prie kurių kiekvieno šiandien norisi prieiti, padėkoti ar tik tyliai prisiminti su dėkingumu. Už tai, kad patikėjo. Kad padėjo išlaikyti laikraščio gyvybę.
Visus šiuos 25 metus stiprino redakcijos darbuotojų tikėjimas pasirinkimu ir bendražygiais.
Dėkingi, kad nepatyrėme išdavysčių. Kad neteko parsidavinėti ir lankstytis dėkojant naujiems šeimininkams, jų verslams ir samdytiems pranašams.
Klydome ir už klaidas mokėjome tik patys. Čia, savame krašte ir mus pažįstančiųjų akyse.
Ir jokios iki šiol kartojamos ar kuriamos naujos legendos apie „sesutes“, jų ir artimų žmonių asmeninius gyvenimus nėra stipresnės už tai, ką žino mūsų krašto žmonės.
Rinkomės kelią kalbėti ne tai, kas patogu, kas naudinga ar patinka valdžiai. Bandėme, mokėmės būti arčiau mūsų suvokiamos tiesos, matyti ją ne tik įtakingųjų akimis.
Visada tikėjome Lietuvos ir žodžio laisve, kuri neįmanoma be atsakomybės.
Nepriklausomybės metais gimusio laikraščio neslėgė vienintelės partijos suformuota ir paveldima „teisybė“ bei valdžios šlovinimo patirtys.
„Šiaurės rytų“ pasirinktos krypties nekeitė politiniai vėjai.
Laikraštis kartais buvo ir atšiaurus, ir negailestingas. Už tuos pačius straipsnius vieni keikė, kiti dėkojo. Labai svarbu, kad buvo suprantančių intencijas. Tą rodo prenumeratorių ištikimybė ir gausa.
Esame dėkingi visiems skaitantiems (tegu ir keikiantiems) „Šiaurės rytus“.
Negęstančias atminimo liepsneles saugome šviesaus atminimo bendradarbiams Antanui Seibučiui, Kęstučiui Slavinskui, Alfonsui Kazitėnui, Gendručiui Morkūnui, Jonui Dagiliui. Dėkojame, kad šitie žmonės buvo kartu su mumis žemiškoje kelionėje, ištikimai stiprino savo draugyste, dalijosi įžvalgomis ir talentu.
Nuo pirmųjų dienų su „Šiaurės rytais“ Jolita Striškienė. Daugiau nei 20 „Šiaurės rytų“ metų susiję su Vilma Stakioniene, Zita Viederiene. Keliolika metų laikraštis tiesiog išglostomas maketuotojos Inos Masonaitės, stiprinamas Jurgitos Morkūnienės tekstais. Neblėstančios istorijos susijusios su maketuotojais Rimu Drevinsku, Eimantu Narecku, Alvydu Krikščiku ir kitais. Graži metų virtinė sieja redakciją su būriu kūrybinių bendradarbių, talkininkų. Tarp jų – ir pasirinkę žurnalistikos studijas, atlikę praktiką „Šiaurės rytuose“. Džiugina išsiskleidę Rugilės Audenienės, Mato Bagamolovo talentai.
Kiekvienas „Šiaurės rytų“ rytas neišvengiamai susijęs su laiškanešiais. Tik jų dėka laikraštis pasiekia skaitytojus per sutemas.
Visi, su kuriais redakcijai teko dirbti, bendrauti 25 metus, – „Šiaurės rytų“ gyvybės ir stiprybės eliksyras. Ačiū jiems.
