Kazys Škirpa yra žiauriai nepatogi asmenybė tiems istorijos vertintojams, kurie linkę matyti vien šviesiąsias arba tamsiąsias savo tyrinėjimo objektų puses. Jie mielai paliktų šį žmogų istorijos paraštėse, bet niekaip nepavyksta – pernelyg jau didelė tai asmenybė.
Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, karininkas, pirmą kartą iškėlęs Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1 dieną, o savo bendradarbiavimą su vokiečiais užbaigęs Bad Godesberg koncentracijos stovykloje. Patekęs jis ten asmeniniu SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio nurodymu po kažkelinto memorandumo Vokietijos vyriausybei dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo.
Išbraukti iš istorijos K. Škirpą – tai išbraukti Birželio sukilimą, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizaciją, griežtus pasisakymus prieš žydus LAF platintuose atsišaukimuose. To padaryti nepavyks, nes tai reikštų mūsų šalies istorijos tarpsnio atsisakymą. Birželio sukilimas, Laikinoji Vyriausybė, K. Škirpos vadovaujama LAF organizacija, nesėkmingas bandymas atkurti valstybingumą – visa tai gali būti tiriama tik drauge paėmus.
Šiuos nelengvus klausimus kelia ir atsakymų bando ieškoti drąsus jaunas istorikas dr. Simonas Jazavitas savo knygoje „Kovok! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“. Sausio 17 dieną Pasvalio krašto muziejuje vyko šios knygos pristatymas. Simboliška, kad paskutinis knygos pristatymas buvo gimtajame K. Škirpos krašte. Jo tėviškė – Namajūnų kaimas Saločių seniūnijoje, visai netoli Latvijos sienos. Ten 2016 metais pastatytas K. Škirpai skirtas atminimo akmuo, o šalia jo 2020 metais Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos iniciatyva pasodintas ąžuolynas. Vasario mėnesį sukaks 129 metai nuo K. Škirpos gimimo.
Unikalus paveikslas
Knygos apie K. Škirpą pristatymą pradėjo Pasvalio krašto muziejaus muziejininkas Gražvydas Balčiūnaitis, primindamas, kad sausio 1-oji ne vien Naujieji metai, bet ir Vėliavos diena. Tądien būrelis karininko K. Škirpos vadovaujamų savanorių Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė lietuvišką trispalvę.
G. Balčiūnaitis pristatė muziejuje saugomą tarpukaryje tapytą paveikslą, vaizduojantį vėliavos iškėlimą Gedimino pilies bokšte ir tai padariusius savanorius. Anot muziejininko, apie paveikslą nėra daug žinoma. Autoriumi pasirašo V. Keblikas, apie šį žmogų informacijos rasti nepavyko, nežinia, ar tai tikroji pavardė, ar slapyvardis. Paveikslą nutapyti užsakė vienas trispalvės kėlėjų, taip pat Pasvalio krašto žmogus Jonas Nistelis trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. G. Balčiūnaičio manymu, tai turbūt vienintelis tokio siužeto paveikslas.
Nuoseklus valstybės gynėjo kelias
Knygos autorius dr. S. Jazavita sakė, kad jo knygos tikslas buvo ne visos K. Škirpos biografijos tyinėjimas, o II pasaulinio karo laikotarpio apžvalga. Būtent šio K. Škirpos gyvenimo laikotarpio veikla sulaukia daugiausiai prieštaringų ir kontraversiškų vertinimų. Tačiau norint suvokti dalies K. Škirpos sprendimų ištakas, reikia šiek tiek žinoti jo biografiją.
Baigęs Mintaujos gimnaziją, 1916 metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir nukreiptas į karininkų mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, 1918 metais pirmas užsirašė į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Dalyvavo visuose Nepriklausomybės kovų frontuose, išrinktas Steigiamojo Seimo nariu, mandato atsisakė. Mokėsi Ciūricho Aukštojo technikos instituto kariniame fakultete, Aukštuosiuose karininkų kursuose Kaune, baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje.
Sparčiai kilo tarnybos laiptais. 1926 metais K. Škirpa – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas. Nepritarė 1926 metų perversmui, todėl iš pareigų atleistas. Nuo 1927 metų dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928 –37 metais karo atašė, jam suteiktas generalinio štabo pulkininko laipsnis. 1937–38 metais Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, 1938 metais nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 metų – Vokietijoje. Berlyne su Lietuvių aktyvistų frontu ruošė 1941 metų Birželio sukilimą prieš bolševikus. Po sukilimo paskelbtas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau vokiečių suimtas ir iki 1944 buvo namų arešte.
Karys ar diplomatas
„K. Škirpa buvo karys labiau nei savo noru tapęs diplomatu. Jam turbūt nepavyko iki galo tapti diplomatu pagal klasikinį diplomato apibrėžimą, nes jis savo veikloje dažnai elgėsi toli gražu ne diplomatiškai. Jis labiau karininkas, tapęs politiku ir savo diplomatinį postą išnaudojęs Lietuvos labui pagal savo supratimą. Jis išlaikė kariškio būdą, rėždamas į akis, ką galvoja, o tai savo ruožtu sukėlė ne vieną skandaliuką“, – kalbėjo S. Jazavita. Tačiau buvimas 1939 -1940 metais pasiuntiniu vienoje stipriausių to meto pasaulio valstybių K. Škirpą statė į labai svarbią rolę. Lietuva tuo metu buvo kriziniame taške, po Molotovo – Ribentropo pakto jos likimas buvo nulemtas, šalyje atsirado sovietų įgulos. K. Škirpa kreipia savo turimas pažintis, savo planus suartėjimui su Vokietija ir taip bando tą sovietų spaudimą atremti. To neįvyksta, pirmiausia to nenorėjo ir patys vokiečiai, kurie vadovavosi Molotovo – Ribentropo pakto susitarimais.
Kai Lietuva okupuojama, Vokietijoje įkuriama LAF organizacija ir K. Škirpa jai vadovauja. Tai esminis posūkis jo veikloje.
K. Škirpos geopolitinis požiūris
„Dirbdamas Vokietijoje, K. Škirpa jau nuo 1934 metais rašo ir siunčia savo karinei vadovybei raportus, kokios strategijos turėtų laikytis valstybė. Jo koncepcija paprasta, nėra orientuota į kažkurią konkrečią šalį, o labiau atspindi tada vyravusį geopolitinį realizmą – vienai mažai šaliai išlikti yra labai sudėtinga.Tuo metu dalis Lietuvos politinio elito visiškai be reikalo daug vilčių dėjo į Tautų Sąjungą, tikėdami šia organizacija kaip pasaulinio stabilumo gatrantu. Kiti vylėsi, kad padėtį pasaulyje kažkaip suvaldys senasis tarptautinės sistemos hegemonas Britų imperija. Pasirinkta buvo neutraliteto politika – nieko nedaryti ir tikėtis, kad didieji žaidėjai kažkaip pasirūpins tarptautinės sistemos saugumu ir tuo pačiu Lietuvos išgyvenimu.
Gal viltys buvo ir gražios, tačiau nepagrįstos realiais išskaičiavimais. K. Škirpa mąstė gan šaltai ir racionaliai. Jis stengėsi matyti ne tai, kaip turėtų būti, o kaip yra iš tiesų. Net dėl konflikto su Lenkija, kuris 1934 metais dar atrodė visiškai realus ir galintis atsikartoti, ypač svarbus Lietuvos visuomenei dėl Vilniaus klausimo, K. Škirpa rašo: „Privedimas Lietuvos prie izoliuoto atskiro konflikto su Lenkija, kuri yra daugiau negu dešimteriopai už mus stipresnė, būtų tokia avantiūra, kurios būsiančios mūsų tautos kartos ir istorija mums niekada negalėtų atleisti“. Jo nuomone, vienintelė galimybė būtų kažkurios kitos didžiosios valstybės konfliktas su Lenkija ir Lietuvos bandymas pasinaudoti tų didelių jėgų susidūrimu. Mes neretai pamirštame, kad tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai buvo naudinga kaskart tą Lietuvos – Lenkijos konfliktą vis paaštrinti dėl savo interesų. Todėl nemažai politinio ir karinio elito buvo pakrypę į sovietų pusę, nes tie pripažino Vilnių Lietuvai ir tai noriai įvairiom progom pabrėždavo. Todėl sovietai ilgą laiką buvo kaip atsvara Lenkijai. Vėliau, po Hitlerio atėjimo į valdžią, sustiprėja Vokietijos baimė, kuri baigiasi realia grėsme – Klaipėdos krašto atplėšimu. Tas dar labiau sustiprina orientaciją į sovietus, kaip į antilenkišką ir antivokišką atsvarą.Todėl dalis visuomenės į sovietų įgulas šalyje žiūrėjo kaip į stabilumo ir valstybės išsaugojimo ramstį“, – sakė S. Jazavita.
Mokslininkas pabrėžė, kad be plataus tuometinės geopolitinės padėties, pasaulėžiūros ir kitų normų suvokimo negalima teisingai suprasti ir įvertinti nagrinėjamų veikėjų veiksmų ir poelgių
Okupacija ir LAF sukūrimas
1940 metais Berlyne K. Škirpos padėtis po Lietuvos okupacijos tapo sudėtinga. Iš esmės vokiečių akyse jis buvo politinis pabėgėlis, kurio veikimo laukas ženkliai apribotas.
K. Škirpa po sovietų aneksijos žengia drąsų žingsnį – 1940 m. birželio 25 dieną jis iš Berlyno atvyko į Kauną įsitikinti, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. Apsistojęs savo draugo Petro Gužo namuose, susitiko su įvairiais kariškiais, visuomenės ir politikos veikėjais, išklausė jų nuomonę ir informaciją. Buvo kalbėta ir apie galimą pasipriešinimą sovietams bei jo būdus. Jausdamas suėmimo pavojų, K. Škirpa birželio 28 dieną išvyksta atgal į Berlyną.
Anot S. Jazavito, K. Škirpa, ilgą laiką dirbęs Vokietijoje, turėjo platų pažįstamų ratą ir šiuos kontaktus bandė išnaudoti LAF ir ruošiamo Lietuvoje sukilimo labui. Vokiečiai šiame reikale irgi matė savo tikslus. Vienas jų – tam tikromis aplinkybėmis šių Rytų Europos šalių užėmimas ir vietinių gyventojų nukreipimas prieš sovietus, taip palengvinant žygį vokiečių kariuomenei.
Kitas – tai žydų išnaikinimo klausimas, kuris vėliau sukėlė skaudžių kontroversijų dėl paties sukilimo turinio. Ne be vokiečių įtakos pogrindyje platinamuose atsišaukimuose pasirodė antisemitinio turinio pareiškimai. Buvo skleidžiama žinia, kad žydai su raudonomis vėliavomis pasitiko sovietų kariuomenę, kitos panašios žinios, kartais turinčios realų pagrindą, kartais ne, bet tai skaudino Lietuvos visuomenę, nuteikinėjo priešiškai žydų atžvilgiu. Vokiečiams tai buvo naudinga, LAF dirbo ir vokiečių karinės žvalgybos (abvero), gestapo ir kitų represinių struktūrų užverbuoti žmonės. S. Jazavita įvardijo ir trumpai apbūdino keletą svarbiausių asmenų iš įvairių Vokietijos politinių ir karinių struktūrų, turėjusių reikalų su K. Škirpa ir LAF.
Nepriklausomybės kelio paieškos
Anot pranešėjo, LAF irgi nebuvo vienalytė organizacija. Atsirado nemažai tokių, kurie aktyviai bendradarbiaudami su vokiečiais pradėjo siūlyti įvairias autonomijos formas – gal Lietuvai tos nepriklausomybės ir nereikia, gal užteks autonomijos Vokietijos sudėtyje, tuomet galės klestėti mūsų kultūra, religija ir verslas. Vokiečių propaganda mielai tokias idėjas palaikė. „Reikia pažymėti, kad K. Škirpos pozicija buvo kategoriškai priešinga, jis susipyko su tokias mintis reiškusiais bendražygiais“, – sakė S. Jazavita.
Anot istoriko, anuomet idėja atgauti nepriklausomybę vokiečių pagalba neatrodė tokia utopiška ir nereali, kaip gali pasirodyti dabar. Taip savo valstybingumą įtvirtino Slovakijos respublika, glaudžiai bendradarbiavusi politinėje ir karinėje srityse su Vokietija. Ir nacių aukščiausioje vadovybėje buvo žmonių, manančių, kad Vokietijai naudinga turėti formaliai nepriklausomas satelitines valstybes, kurių žmogiškuosius ir materialius resursus būtų galima panaudoti reicho tikslams. Vienas iš tokių – Alfredas Rosenbergas, vienas nacizmo bei nacionalsocializmo ideologų, reichsleiteris, karo metais buvęs Okupuotų rytų teritorijų reichsministras. Jis 1941 metais paruošė ir pateikė Hitleriui Ukrainos nepriklausomybės planą, tačiau fiureris jo nepatvirtino. Kai K. Škirpa kūrė LAF-ą, jis nežinojo, kad Hitleris tokios idėjos nepalaikys. Todėl šiame kontekste K. Škirpos pastangos turėjo realų pagrindą.
Sąjungininkų paieškos
Anot S. Jazavito, buvo įvairių paradoksalių dalykų. Aukštų Vokietijos pareigūnų užtarimas lietuviams iš tiesų buvo realus. Štai vermachto užnugario kariuomenės vadas Baltijos šalyse generolas Franz von Roques neleido gestapui išvaikyti ir suimti Lietuvos laikinosios vyriausybės, kaip tai atsitiko Ukrainoje ar kitose šalyse. Vokietijos karinių pajėgų vyriausiojo štabo viršininkas feldmaršalas Vilhelmas Keitelis padėjo ištraukti iš Dachau koncentracijos stovyklos sukilimo Kaune vadą Leoną Prapuolenį, kur jį buvo įkišęs gestapas. Istorikas pabrėžė, kad tokie aukštų pareigūnų veiksmai toli gražu nebuvo politinė parama LAF ar Lietuvos laikinajai vyriausybei. „Vokiečiai pirmiausia žiūrėjo Reicho interesų, o šios nuolaidos buvo tik asmeninė pagalba K. Škirpai, kaip senam pažįstamam. Tačiau tokia pagalba neretai sukurdavo klaidingą įspūdį, kad tuoj tuoj Vokietija persigalvos, duos mums nepriklausomybę ir bus mūsų sąjungininkas. Tokie dalykai visą laiką klaidino“,- sakė S. Jazavita.
Sąjungininkų ir pagalbos K. Škirpa ieškojo ne tik kariniuose, bet diplomatiniuose sluoksniuose, pasitelkdamas pažįstamus kitų šalių ambasadorius, daugiausia kiek provokiškos orientacijos. Vienas žymiausių tos aplinkos K. Škirpos draugų buvo Japonijos ambasadorius Berlyne Hiroshi Oshima, turėjęs didelę įtaka tiek partinėje, tiek karinėje Vokietijos vadovybėje, vienas tų retų diplomatų, su kuriais Hitleris kalbėdavosi asmeniškai. Per jį K. Škirpa taip pat bandė perduoti savo siūlymus Vokietijos vadovams, kad Lietuvą, Latviją, Estiją ir Ukrainą reikia sukurti kaip atskiras šalis, reikia suteikti joms valstybingumą ir šių šalių žmonės noriai patys kovos su bolševizmu visomis priemonėmis. „K. Škirpa gal to ir nesužinojo, bet užsienio istoriografijoje radau žinių, kad H. Oshima vieno pokalbio su Ribentropu ir Hitleriu metu visgi bandė K. Škirpos prašymą įgyvendinti. Tačiau tai tik sukėlė Hitlerio nepasitenkinimą, susierzinimą“, – sakė istorikas.
Antisemitiniai pareiškimai
S. Jazavita kalbėjo ir apie LAF veikloje atsiradusius liūdnai pagarsėjusius antisemitinio pobūdžio dokumentus. Juose jaučiama vokiečių tekstų įtaka, atėjusi iš to meto vokiečių spaudoje vyravusių klišių. Istorikas pastebėjo, kad, tarkime, siūlymas iškeldinti žydus iš Lietuvos tuo meto kontekste nebuvo kažkoks išskirtinumas, nes panašių išvarymų tautiniu pagrindu buvo ir vėliau, net po karo (Sudetų vokiečių iškeldinimas, iš dalies Vilniaus lenkų iškeldinimas ir kt. – aut. past.). „Populiacija, kuri gali pasirodyti nelojali, turi būti iš šalies išvaroma. LAF siūlymas šiuo atveju skamba žiauriai, bet jie taip elgiasi ne vieninteliai.
Žinoma, čia reikia įžvelgti ir tam tikrus propagandinius motyvus. Nebūtinai kažkokie politiniai lozungai ar programiniai dokumentai būtų buvę vykdomi, jei Lietuva būtų atgavusi savarankiškumą. Žydų istorikas Raul Hilberg, vienas iškiliausių Holokausto tyrinėtojų, apie tai rašė: „Ne vokiečių vyriausybės buvo kur kas mažiau kategoriškos ir linkusios eiti į kompromisus“. Vadinasi, jei būtų pavykę iškovoti nepriklausomybę tais visais būdais, kaip buvo bandoma, tai Lietuvoje žydų bendruomenė būtų patyrusi mažiau netekčių. Suprantama, Vokietijos poveikis būtų buvęs, tačiau vertinant pagal kitų šalių situaciją, ten išgyveno nuo ketvirtadalio iki pusės ir daugiau žydų populiacijos“, – sakė S. Jazavita.
Lūžis tautos sąmonėje
Istorikas kalbėjo ir apie Lietuvos visuomenėje žinomus žmones, tokius kaip Kazys Pakštas, Mykolas Biržiška ar Eduardas Turauskas, kurie iki sovietinės okupacijos buvo nusistatę priešiškai Vokietijos atžvilgiu, matė Sovietų Sąjungoje tam tikra Lietuvos valstybingumo garantą, tačiau kardinaliai keitėsi jų požiūris sovietams paėmus valdžią ir pradėjus represijas Lietuvoje.
1944 metais K. Škirpa suimamas ir patenka į stovyklą, iš kur jį išvaduoja amerikiečių kariuomenė. Drauge su kitais čia kalėjusiais prancūzais K. Škirpa atsiduria Paryžiuje. Čia jis susitinka su amerikiečiu generolu Anthony Joseph Drexel Biddle, pažįstamu nuo tų laikų, kada pastarasis buvo JAV ambasadoriumi Lenkijoje. Generolas suorganizuoja, kad amerikiečių kariai iš Vokietijos atvežtų ir K. Škirpos šeimą. „Kai kas jau tada K. Škirpą ima kaltinti bendradarbiavimu su vokiečiais, tačiau tiek amerikiečiai, tiek britai K. Škirpos veiklai karo metais jokių priekaištų neturi. Jie tai supranta kaip mažos šalies bandymą išlaviruoti geopolitinėje suirutėje. Beje, K. Škirpos biografijoje yra vienas įdomus momentas. JAV reikalų patikėtinis Vokietijoje 1941 metų kovą nusiuntė į Vašingtoną pranešimą apie būsimą Vokietijos įsiveržimą į Sovietų Sąjungą. Ten rašoma, kad informacija gauta iš buvusio Lietuvos ministro Kazio Škirpos, kuris turi svarbių ryšių. Čia galimos kelios hipotezės: galbūt K. Škirpa tai padarė vokiečių prašymu, norėdami įvertinti, kokia bus amerikiečių reakcija į tokius įvykius. Jei tai buvo nesuderinta su vokiečiais, tuomet jis labai smarkiai rizikavo, atskleisdamas tokią informaciją.Tai lieka viena iš diplomato veiklos paslapčių“, – kalbėjo S. Jazavita.
Iškalbingi palyginimai
„Šioje vietoje pravartu pasižiūrėti, kuo galėjo baigtis visokie K. Škirpos politiniai viražai. Štai Latvijoje, Rygoje, panašų sukilimą prieš sovietus 1941 birželyje organizavo buvęs šios šalies karo atašė Lietuvoje Viktors Deglavs. Sukilimas dalinai nepavyko, NKVD sukilimą susekė, buvo daug suimtų pogrindininkų. Kai atėjo vokiečiai, jie visus ginklus iš sukilėlių atėmė, o pats pulkininkas – leitenantas Viktors Deglavs neaiškiomis aplinkybėmis liepos mėnesį nušautas Rygoje. Ukrainoje nacionalistų lyderį Stepaną Banderą, paskelbusį Ukrainos valstybingumo dekretą, gestapas uždarė į namų areštą, o vėliau išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Ten atsidūrė ir nemažai Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderių, dalis jų buvo nužudyta.
Šiuo atveju, nors K. Škirpos pastangos atkurti valstybingumą ir nepasiekė tikslo, tačiau viskas galėjo būti dar blogiau, jei tokių pastangų nebūtų buvę. Yra dokumentų, kad vis dėlto vokiečiai jį laikė kaip ir Lietuvos pasiuntiniu, nors Lietuvos valstybės jau nebebuvo.
K. Škirpa vertintinas vien už tai, kad kritiniais valstybei momentais, kai kiti nepasiūlydavo jokios alternatyvos ir nuleisdavo rankas, jis bent jau bandė veikti, bandė ieškoti įvairių išeičių. Net įvertinus K. Škirpos klaidas apie jį galima kalbėti kaip apie vieną ryškiausių Lietuvos XX amžiaus asmenybių“, – sakė dr. S. Jazavita
„Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą“, – taip 1965 metais apibendrino savo gyvenimo veiklos tikslą K. Škirpa knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“.