Šie savivaldos rinkimai Biržams tampa žūtbūtine kova. Kova dėl žmonių protų.
Ir akivaizdu, kad dėl jų ietis surėmė nebūtinai ideologiniai priešininkai. Šios kovos baigtis liudys, kurią pusę renkasi biržiečiai – tiesos ar melo, pasitikėjimo valstybe ar tarnavimo jos priešui, padorumo ar tartiufiškos veidmainystės.
Panašu į pasaką, kur gėris kaunasi su blogiu? Galbūt.
Pasakos, kaip žinia, – laiko nugludinti archetipai, atspindintys žmonijos patirtį. Jose saugomi amžinųjų vertybių kodai. Pasakose užkoduota, o kartais labai tiesmukai išreikšta išmintis – elkis dorai ir tau bus atlyginta. Elgsies blogai – ir už tai bus atlyginta.
Tačiau ir pasakose, ir realybėje nėra paprasta įžvelgti tikruosius žmonių ketinimus. Blogiečiai paprastai atrodo galingesni, veiklesni, įdomesni, patrauklesni nei kukliai kur nors kamputyje besiglaudžiantys geriečiai. Žmonės dažnai neatsispiria pagundai vienaip ar kitaip parodyti prielankumą stipresniesiems. Gal tą daro savisaugos instinkto vedami, gal naivumo, o gal ir tam tikrų interesų, kėslų.
Kovoje jie būna be skrupulų – tikslai pateisina visas priemones.
Biržiečiai kaip toje pasakoje apie Sigutę akivaizdžiai viliojami į duobę, pilną žarijų.
Kas nutinka pasakoje? Sigutė pasiduoda raganos vilionėms – vargšelė naiviai patiki, kad pamotė ragana iš tiesų ją nori pavaišinti ką tik kepta duonele.
Štai į Biržų rinkimines kovas metama sunkioji artilerija. Feisbuko rašiniuose pasirodo pasaulio galiūnas Ž. Savickas, kuris ima liaupsinti vieną politinį sambūrį. Biržų garbės piliečio vardą nešiojantis galiūnas, pašlovinęs kandidatus į valdžią, pareiškia, kad Biržai jam dvokia „kgbistiniu mėšlu“. Sekant galiūno gilią mintį, reikėtų suprasti, kad jo gimtasis kraštas atgims tik tada, kai į valdžią ateis jo nurodyta politinė grupė.
Biržų garbės piliečio ypatingo dėmesio sulaukia „Šiaurės rytai“. Jis pareiškia, kad laikraštis palaiko kgbistus.
Tokias Ž. Savicko įžvalgas lydi komentuotojų katutės. Valio, Žydrūnai, esi mūsų herojus, tikras mūsų garbės pilietis!
Ką rodo šis vienas iš rinkiminių kovų epizodų?
Kad egzistuoja rinkiminiai ginklai – užsakomieji kryptingi tekstai, už pinigus samdomi troliai? Kad informaciniame kare nusitaikoma į tuos, kurie ardo propagandos voratinklius ir gali įspėti apie grėsmes? Kad aktyviai veikia ir tam tikru laiku savo vaidmenį pasiryžę atlikti vadinamieji naudingi idiotai?
Kai kurių rinkimuose dalyvaujančių asmenų interesai ir užmačios, regis, kaip ant delno. Biržiečiai kaip toje pasakoje apie Sigutę akivaizdžiai viliojami į duobę, pilną žarijų.
Kas nutinka pasakoje? Sigutė pasiduoda raganos vilionėms – vargšelė naiviai patiki, kad pamotė ragana iš tiesų ją nori pavaišinti ką tik kepta duonele.
Pasakoje yra dar vienas įsidėmėtinas momentas. Sigutė ne sykį yra įspėjama apie gresiantį pavojų. Tą daro šunelis. Ir neatsitiktinai – šuo nuo seno laikomas ištikimybės ir intuicijos simboliu, sargu ir vedliu.
Biržų garbės piliečio Ž. Savicko elgesys ir padorumas – antonimai. Ir jeigu jo bendražygiai pyksta, vadinasi, mes pasirinkome teisingą kelią.
Realiame gyvenime „sarginio šuns“ funkcijos priskiriamos žiniasklaidai. Ji turi perspėti visuomenę apie numanomus pavojus. „Sarginis šuo“ turi „užuosti“, kai prasideda negeri ar bent įtartini dalykai, ir nedelsdamas „loti“.
Pasakoje ragana išsuka šuneliui koją, kad šis nutiltų. Paskui antrą, trečią, ketvirtą. Galiausiai išrauna liežuvį.
Ar ne to siekiama ir Biržų realybėje?
Tiesa, kai kurie „sarginiai šunys“ susigundo numestu kaulu ir viauksi pagal šeimininko komandas. Tačiau pažįstantys „Šiaurės rytus“ žino, kad tokie metodai jų neveikia. Žino, kad prieš šį laikraštį imtis bet kokių poveikio priemonių yra bergždžias reikalas.
Kaip užčiaupti neparankų „sarginį šunį“, kad šis nutiltų bent jau iki rinkimų? Pasėti abejonių dėl jo reputacijos. Bandymai rinkėjus gąsdinti, kad laikraštis – konservatorių, Varzienės ar dar kažkieno rankose, matyt, lauktų rezultatų neduoda. Tyčiojimasis iš žurnalistų irgi nesuveikia. Tada į areną išeina stiprus ir drąsus. Jis išrėžia, kad laikraštis gina kgbistus.
Gal nieko tokio šiek tiek apsvilti padus ir kitas galūnes? Arba iš pelenų pakilti antelėmis ir žąsinėliais.
Tai itin rimtas kaltinimas. Kad jis nieko bendro neturi su tikrove, žino ir patys šių kaltinimų sumanytojai. Tačiau tokius dalykus į viešumą kelti – tai ne štangą kilnoti. Tam neužtenka tik fizinės galios ir drąsos, tam dar reikia neturėti proto bei padorumo.
Šiuo atveju Biržų garbės piliečio Ž. Savicko elgesys ir padorumas – antonimai. Ir jeigu jo bendražygiai pyksta, vadinasi, mes pasirinkome teisingą kelią.
Nuoširdžiai plojantiems Ž. Savickui bei jo adoruojamiems politikams verta priminti, kas nutiko Sigutei. Ji nebegirdėjo perspėjimų ir įpuolė į duobę.
O gal ta duobė ne tokia jau baisi? Gal nieko tokio šiek tiek apsvilti padus ir kitas galūnes? Arba iš pelenų pakilti antelėmis ir žąsinėliais.
