Akivaizdžių sveikatos bėdų spaudžiama ir medikų užjaučiama moteris iš valdiškų institucijų sulaukia atsakymų, kad ji negali gauti net mažiausios pensijos. Pagal valstybėje galiojančius darbingumo lygio nustatymo kriterijus moteris yra darbinga.
Stuburo skausmas ir kitos bėdos
39 metų Deimantė Sadauskienė į redakciją užsuko nešina pluoštu dokumentų. Tai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – Tarnybos), šios tarnybos sprendimų kontrolės skyriaus, Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai. Jais patvirtinama, kad Tarnybos neįgalumo Panevėžio teritorinio skyriaus nustatytas D. Sadauskienės 75 proc. darbingumas yra teisingas.
Iš popierių galima suprasti, kad vertinant moters gebėjimą dirbti, viskas atlikta pagal kriterijus ir klausimyno balus, todėl pareiškėjos skundai atmestini.
Kadangi D. Sadauskienės darbingumo lygis yra didesnis negu 60 procentų, komisija neišdavė išvadų dėl darbo pobūdžio ir sąlygų.
Tai reiškia, kad moteris neturi teisės gauti jokios išmokos ir turi dirbti tokiomis pat sąlygomis kaip kiti. Tuose dokumentuose yra įrašai apie diagnozuotas juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligas, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimą, stuburo osteochondrozę, skausmingą juosmens sritį, apsunkintą eiseną.
Be nuolatinių stuburo skausmų, pacientei diagnozuota bronchinė astma, ją kamuoja dusulys, netoleravimas šalto oro, fizinio krūvio, alerginė astma, regėjimo problemos.
Tokių bėdų kamuojamą žmogų šeimos gydytoja siuntė į Tarnybą darbingumo vertinimui.
Tarnybos išvadą skaityti galima tik taip – toks žmogus pilnai gali dirbti, jam nepriklauso jokia išmoka ar palengvintos darbo sąlygos.
Ginčų komisija dar išaiškino moteriai, kad pasikeitus jos sveikatos būklei, organizmo funkciniams sutrikimams ji gali su šeimos gydytojo siuntimu iš naujo kreiptis į Tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo.
„Man tikrai labai gaila šios moters, tačiau tokie jau yra valstybės nustatyti kriterijai, kuriais vadovavosi neįgalumą ir darbingumą nustatanti tarnyba“, – sako apie pacientę šeimos gydytoja Laura Gabrėnienė.
Stengiasi gyventi, mokytis amato ir prižiūrėti neįgalią dukrą
D. Sadauskienė sutinka, kad tarnybos sprendimas formaliai yra teisingas, tačiau išgyvena, anot jos, dėl neteisybės jausmo. Moteris vardija jos žinomus žmones, gaunančius nemažas ir netgi dideles neįgalumo pensijas, o gyvenančius kaip lėbautojus.
„Vienas net su vaikštyne stumiasi į „barelį“, geria, o valstybė jam moka… Aš negeriu, nors kitas gal dėl tokio gyvenimo nebūtų išlaikęs… Gydytojas sako, kad mano nė vieno nugaros slankstelio nėra sveiko. Aš vos atsikeliu iš lovos, sunkiai paeinu, tai kokia iš manęs darbininkė? Tai aš dabar galvoju, gal man tą stuburą operuotis ir rizikuoti atsidurti neįgaliojo vežimėlyje – tada jau tikrai tuos kriterijus atitikčiau?“ – kalba 39 metų moteris.
Kai ima pasakoti, ką jei teko gyvenime patirti, Deimantės akyse pasirodo ašaros. Baimės dienos ir naktys geriančio tėvo namuose, smurtaujantis sutuoktinis, neįgali dukra… Ji yra antrasis moters vaikas. Pirmąją mergaitę, kuri dabar mokosi Vilniuje, pagimdė prieš 20 metų.
Neįgalumą turinti dukra gyvena su motina ir antruoju jos vyru. Jis taip pat yra neįgalus.
Šeima gyvena Vabalninke, vadinamajame bendrabutyje. Sako, kad laikinai, nes stovi eilėje socialiniam būstui gauti – esanti dvylikta iš 75 laukiančių eilėje.
Jau metus Vabalninke gyvenanti Deimantė atvažiavo iš Biržų, tačiau dabar labai džiaugiasi aplinka, supančia ją ir dukrą.
„Nuostabi mokykla, bendraklasiai, mokytojai – dukrytė į mokyklą eina su tokiu džiaugsmu. Net sunku prisiminti, ką teko patirti jai besimokant „Atžalyno“ mokykloje – patyčias ir pan. Vaikas nebenorėjo lankyti mokyklos, o dabar aš jos lyg ir neatpažįstu, kaip pasikeitė jos nuotaika, elgesys. Ir kokia draugiška klasė – tik nepasirodo dukrytė vieną dieną, tuoj pasigenda, klausinėja, kas nutiko“, – kalba Deimantė apie gerąją gyvenimo pusę.
Gera moteriai pačiai mokytis Biržų technologijų ir verslo mokymo centre Vabalninke. „Esu dvyliktokė“, – sako Deimantė.
Ji norėtų įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją, galėtų, kiek leistų jėgos, padėti prižiūrėti senus ar ligotus žmones.
Moteris šypsosi, kalbėdama apie savo ir dukros bendramokslius, mokytojus.
Tuo Vabalninke gyvenimas atrodo šviesesnis.
Vaistus nuo skausmo turėtų pirkti iš dukros neįgalumo pensijos
Deimantės šeima gyvena iš dukros ir vyro neįgalumo pensijų bei keliasdešimties eurų moters stipendijos. Dirbti negalėjusi ne tik dėl savo sveikatos – dukters liga reikalavo dėmesio.
„Jei gaučiau neįgalumą, tai bent vaistų nuo skausmo galėčiau nusipirkti. Kiek aš galiu „greitąją“ kviesti, kai nebegaliu kentėti, kad vaistų suleistų? O dar tas dusulys kankina“, – kalba moteris.
Anot Deimantės, šiuo metu ji stengiasi laikytis be vaistų, nes laukiasi. Rudenį gimsiančiam vaikeliui stengiasi paruošti būtiniausius reikmenis.
Deimantė stengiasi skaičiuoti išlaidas, nors ir dukros neįgalumo pensija pateikia netikėtumų. Štai gavo ją vienu kartu už tris mėnesius, todėl dėl viršytų mėnesio pajamų prarado teisę į nemokamą moksleivio krepšelį…
„Stengiuosi gyventi, kaip moku, nieko nekaltinu, aplink tiek gerų žmonių, bet skaudina neteisybė ir negeros mintys, kaip kiti stiprūs ir vikrūs žmonės nesunkiai tą neįgalumą gauna“, – sako D. Sadauskienė.
