Mindaugas Badaras – Biržų rajone žinomų tėvų vaikas. Vytauto Didžiojo universitete ekologiją studijavęs biržietis, kaip ir nemaža dalis jaunų žmonių, su šeima įsitvirtina kitoje šalyje.
Tačiau kaip laimingą bilietą į namus Mindaugas puoselėja Biržų rajone kuriamą sodybą. Ir domisi viskuo, kas vyksta gimtajame krašte – jis neatsisako minties į gimtinę grįžti visam laikui.
Su Norvegijoje gyvenančiu biržiečiu šnekėjomės prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.
– Kalbamės prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Yra sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama, kad čia yra blogai. Kita gyventojų dalis teigia, kad niekada lietuviai taip gerai negyveno kaip dabar. Ką sakote Jūs?
– Ši diena man tapatinasi su žodžiu LAISVĖ. Laisvė – tai labai plati sąvoka, ir kiekvienas ją supranta skirtingai. Vieniems tai galimybė kurti, siekti, keliauti, o kitiems laisvės yra per daug ir norisi, kad kažkas kitas parodytų kelią. Todėl ir atsiranda dvi nuomonės: gyvename geriausią laikotarpį Lietuvos istorijoje arba taip blogai dar nebuvo.
Tik mes patys nusprendžiame, kokį vaizdą norime matyti.
– Esate iš tų lietuvių, kurie šiuo metu dirba užsienyje. Bet kartu nepamirštate savo krašto, domitės visomis aktualijomis. Čia puoselėjate ir kuriate sodybą. Ar galite pasakyti, kur jaučiatės geriausiai? Ką Jums reiškia gimtinė ir šalis, kurioje ji yra?
– Šiuo metu su šeima dirbame ir gyvename Norvegijoje, tačiau širdis ir mintys visada „viena koja“ Biržuose.
Sodybą su žmona Julija įsigijome tik pernai, tai gana sunku kol kas įvardinti tai puoselėjimu. Tačiau planų turime didelių, taip pat ganėtinai aiškią viziją, o ar pavyks/nepavyks, tik laikas gali parodyti.
Aišku, šiuo metu sodybą laikome kaip bilietą grįžimui namo, į Biržus. Gimtinė man yra Biržai, čia gimiau ir užaugau, čia ir pirmieji draugai, čia ir pirmi gyvenimo nuotykiai. Žmona – panevežietė, tačiau po pirmųjų vizitų Biržuose šios vietos tapo ir jai lyg namai ar gimtinė. Kažkas čia (Biržuose) yra tokio, lyg toje reklamoje – kartą paragavęs, negali sustot.
Žinoma, kad domiuosi aktualijomis, sunku jų ir nepastebėti, kai tokio masto burbulai yra pučiami tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Tačiau stengiuosi per daug apie tai negalvoti ir, kiek įmanoma, neįsitraukti, kitaip gi žmogus galvą gali pamesti.
– Nors daug laiko praleidžiate užsienyje, bet akivaizdu, kad Jūs domitės tuo, kas vyksta Biržuose. Dėl ko nerimaujate, kas Jus džiugina?
– Nerimauju turbūt dėl to paties, kaip ir dauguma biržiečių. Šiuo metu yra susidariusi kažkokia didelė suirutė, kas nėra, mano nuomone, visiškai naudinga biržiečiams ar net tiems patiems politikams. Džiugina, kad vis po truputį atsiranda žmonių, nebijančių žengti žingsnį ar tarti žodį „nusistovėjusioje“ tvarkoje. Ir viliuosi, kad bus vis daugiau ir daugiau tokių žmonių – dirbančių dėl žmonių, o ne dėl savo interesų ar kažkokių kėslų.
– Kaip ir kodėl atsidūrėte emigracijoje? Norvegijoje Jūs statote laivus, esate atsakingas ne tik už save, bet ir kitus žmones. Koks tai darbas, kokių savybių reikia, kad tavimi, žmogumi iš kitos šalies, pasitikėtų?
– Atsidūrimas emigracijoje iš tiesų buvo toks ganėtinai avantiūristinis sprendimas. Norėjosi jaunam studentui išmėginti save visur, todėl pradėjau ieškoti galimybių išvykti. Tuo metu geras bičiulis dirbo laivų gamykloje kartu su savo tėčiu. Kažkaip išėjo iš kalbos, kad norisi išbandyti save visur. Jie pasiūlė atvykti ir pamėginti. Vualia, 8 metai jau kaip čia.
Taip, šiuo metu esu darbų vadovas, bet iki šios pozicijos teko išmėginti labai daug sričių, nuo mechanikos iki interjero įrengimų. Taip jau atsitiko, kad kompanija, kurioje dirbu, plėtėsi ir atidarė naują gamyklą su mažesniu personalu, kuris yra visiškai neapmokytas ir nežinantis, koks tai darbas ir kaip tikslingai tai daryti. Todėl stebuklingu būdu gavau pasiūlymą keliauti į naują gamyklą ir apmokyti ten esančią komandą.
Savaime aišku, sutikau – naujos pareigybės, nauji iššūkiai, kodėl gi ne… Nepraėjus nė pusei metų, naujosios gamyklos vadovas pamatė mane kaip darbų vadovą, turbūt todėl, kad diduma personalo tuo metu buvo slovakai, lenkai ir lietuviai. O kas gi kitas geriau supras juos, nei toks pats Rytų europietis…
Juokas juokais, bet darbas labai sunkus. Žmonės, kurie mano, kad darbų vadovai tik auklėja ir pirštu grūmoja, labai klysta. Tai tikrai daug atsakomybės turintis ir stiprios valios reikalaujantis darbas, kai kiekvieną rytą turi išklausyti visų bėdas ar problemas, kas ko nori ir kam ko reikia. Sunku laviruoti tarp žmonių, ypač čia, kai turi prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus charakterio ar būdo, nes visi labai skirtingi, vien dėl tautybių ar dėl amžiaus skirtumų.
Manau, pagrindinė savybė, dėl kurios ir gavau šią poziciją, yra atvirumas, punktualumas ir užsibrėžtų tikslų įgyvendinimas. Man niekada nebuvo taip, kaip vietiniams žmonėms, kai paklausus, kada gali būti baigti darbai, dažniausias atsakymas būna – rytoj, kas toli gražu nėra ir niekada nebuvo realybė. Todėl užduočių ar projektų išpildymas laiku bei žmogiškumas – svarbiausios mano savybės būnant čia.
– Papasakokite apie savo šeimą. Ko Jus išmokė tėveliai? Kokias vertybes pirmiausia bandysite skiepyti savo vaikams?
– Mūsų šeima šiandien – tai aš, mano žmona Julija, dukrytė Anelė ir šuo Indis. Julija šiuo metu dirba kartu su manimi čia, bet turime stiprią viltį grįžus į Biržus dirbti pagal specialybę. Ji yra biochemikė.
Anelei dabar vieneri metai ir du mėnesiai, pradėjo eiti į darželį čia, Norvegijoje. Kol kas ją tiek išleidžiame į darželį laimingą, tiek pasiimam, bet norisi, kad Anelytė mokyklą lankytų jau lietuvišką.
Savaime aišku, pats svarbiausias „asmuo“ šeimoje mūsų šuo – kurtsharas, vardu Indis (Indėnas). Su Indžiu einu į darbą, su Indžiu žygiuojame į kalnus, su Indžiu kartu medžioju – tiek paukščius, tiek didžiuosius kanopinius žvėrelius. Ganėtinai sunku dabar įsivaizduoti gyvenimą be jo tiek Julijai, tiek Anelei, tiek man pačiam – jis visavertis šeimos narys.
Esame gana senamadiški: kai daugelis renkasi viešbučius ar prabangias keliones į Azijos šalis, mes labiau esam linkę pirmiausia pažinti Lietuvą ir jos kampus/kampelius. Todėl renkamės stovyklavimą ir palapinę, jei tik įmanoma. Turime viziją ir didelį norą apkeliauti Europą visureigiu ir palapine ant stogo. Po truputį šį planą dėliojame iki smulkių detalių, nuo džipo paruošimo iki kiekvienos smulkmenos, kurios gali prireikti kelionėje.
Labai mėgstame leisti laiką gamtoje, gryname ore ir ramybėje, todėl prieš įsigyjant sodybą ir buvo tokia mintis, kad turėsime savo ramybės kampelį, nesant galimybei keliauti ar ieškoti nuotykių. Šiais metais turbūt teks pakeliauti Norvegijoje, turime slaptų planų, todėl keliones į namus ar kažkur toliau nusprendėme atidėti bent jau metams ar dvejiems.
O tėveliai išmokė, manau, paties pagrindinio, ko ir reikia kiekvienam, – tai kaip išlikti Žmogumi. Kas šiandieninėje Lietuvoje ir ne tik yra ganėtinai reta savybė.
– Turite vyriškus pomėgius – medžioklė, žvejyba. Kokiais didžiausiais laimikiais galėtumėte pasigirti?
– Turbūt daugiau reikėtų minėti medžioklę. Dėl žvejybos nelabai norėčiau sutikti, ne veltui ganėtinai dažnai naudoju šmaikščią frazę – nėra skanesnės žuvies už dešrą.
Didžiausias mano laimikis turbūt būtų ne sumedžiotas gyvūnas ar trofėjus, o pasiekimas tiek morališkai, tiek fiziškai gerbti gamtą ir viską, kas joje gyvena. Šūvį atlikti gali bet kas, bet tinkamą ir reikalingą šūvį gali atlikti tik psichologiškai tam pasiruošęs medžiotojas. Beprotiškai gerbiu šį pomėgį, manau, galėčiau drąsiai teigti, kad tai tapo nebe pomėgis, o gyvenimo būdas. Džiaugiuosi tuo ir didžiuosiuosi, kad mūsų šeimoje iš kartos į kartą medžioklė keliauja kartu su mumis, nuo senelio, tėčio, vyresnio brolio, manęs.
Žinau, kad tai nėra tikslus atsakymas į klausimą, bet tikrai labai nemėgstu girtis sumedžiotais gyvūnais, nebent tai būtų uždaras medžiotojų susitikimas.
– Kaip nutiko, kad tapote vienu didžiausių italų futbolo komandos fanų?
– Oi, Turino Juventus „Senoji Senjora“ seku tiksliai nuo 2001 metų, kai amžiną atilsį teta parvežė iš Turino lauktuvių – raktų pakabuką ir piniginę. Man, kaip vaikui, tuo metu buvo kažkas tokio. Žiūrėjau ir žiūrėjau į tą ženkliuką iš esmės nesuprasdamas net, koks tai klubas ir kokio jis dydžio. Atsiradęs internetas plėtė akiratį apie ,,Senają Senjorą“ ir išplėtė iki tiek, kad nepasitikrinęs naujienų nė dienos negaliu praleisti.
– Kai grįžtate į Biržus, kuriuos žmones mieliausiai sutinkate ar aplankote?
– Grįžęs į Biržus visada pirmiausia susitinku su tėveliais, močiute, prioritetine tvarka turbūt iškart po artimiausios šeimos mielu noru susitinku su savo draugu, kolega medžiotoju – savo dėde Rolandu. Toliau – kiekvienas sutiktas draugas ar pažįstamas biržietis atneša gerų emocijų ir tik didina norą greičiau grįžti namo, į Biržus.
Labiausiai lankytina vieta Biržuose vienareikšmiškai būtų Jaunimo parkas – vieta, kur užaugau, kuri kėlė daugybę emocijų, tiek gerų, tiek blogų atsiminimų.
Tačiau labiausiai liūdina faktas, kad jau netrukus gražų parką pakeis trinkelės ir kūjų dūžiai. Tiesiog protu nesuvokiama, kam galėtų kilti tokia mintis statyti tokius objektus gyvame ir gražiame parke… Kartais norėtųsi prie politikų durų tokius objektus statyti… Juk sočiai vietos Biržuose tokiems statiniams –bet ne, reikia išardyti tvarų ir gražų parką. Tikrai labai gaila, bet, manau, vietiniai gyventojai neleis taip lengvai to įvykdyti.
– Ko norėtumėte palinkėti biržiečiams politikams ir į juos besilygiuojantiems žmonėms?
– Palikote klausimą viso interviu sudeginimui? Manau, čia tikrai neišsiplėsiu, bet palinkėčiau prieš badantis pirštais ar svaidantis protingomis frazėmis/pažadais, įsitikinti 3 kartus ir labai gerai pagalvoti prieš tai darant, nes šiandieninėje Biržų politikoje – tik žodžių svaidynės, daugiau nieko. Begalinė neapykanta vienas kitam, kažkokių slaptybių kūrimai. Aišku, viskas matosi net iš šalies, tai kas ten darosi viduje – tikrai baisu net pagalvoti.
