Bėdų dėl sveikatos ar priežiūros turintys Biržų rajono gyventojai dažnai kalba, kad į ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių gultųsi tik paskutiniu atveju. Sako, ten neliksią nieko kito, tik laukti kelionės Anapilin.
Tačiau šiame skyriuje penktus metus masažuotoju dirbantis 34 metų Laimonas Leliukas savo veikla įrodo, kad norint ir stengiantis galima padaryti stebuklus. Vyro rankos prikelia, regis, pačius beviltiškiausius ligonius.
Pradėjo vaikščioti
Pavargusius ir nusivylusius žmones sugebantį motyvuoti Laimoną pokalbiui pasiūlė biržiečiai. Jie sakė, kad garbaus amžiaus giminaitė jau kelis mėnesius gydoma Biržų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje.
Į ligoninę senolė buvo atvežta iš namų. Ji gulėjo patale, nebevaikščiojo.
Nuolat dejuodavo, kad viską skauda ir kad jai nieko kito nebeliko, tik laukti mirties.
Tačiau kurį laiką ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje pagulėjusi ligonė pasikeitė. Ji įgijo ne tik motyvacijos gyventi. Po procedūrų moteris buvo pastatyta ant kojų ir su vaikštyne pradėjo vaikščioti.
Dabar moters veide šviečia šypsena, ji mažiau dejuoja ir sako esanti labai patenkinta ją įkvepiančiu bei nuolat besirūpinančiu masažuotoju Laimučiu.
Užsuko iškart baigęs studijas
Laimoną Leliuką buvo gana sudėtinga prikalbinti laikraščiui duoti interviu.
Jis sakė niekuo nesantis išskirtinis – toks pat, kaip ir visi draugiško bei šaunaus skyriaus kolektyvo darbuotojai. Svarbiausia, anot jo, reikia mylėti savo darbą, tuomet ir pradeda sektis.
Išvydęs korespondentės ir Laimono pokalbį, Biržų poliklinikos direktorius Leonidas Sologubovas pastebėjo, kad būtent apie tokius žmones reikia rašyti – jis dirba be galo sunkų ir atsakingą darbą viename sudėtingiausių ligoninės skyrių.
Šių metų gegužės 20 dieną sukaks penkeri metai, kai jaunas vyras dirba Biržų ligoninėje. Jis džiaugiasi, kad vieną dieną nutarė į čia užsukti paklausti dėl galimybės įsidarbinti.
Gegužės 18 dieną Laimonas Kaune baigė dvejus metus trukusias masažuotojo specialybės studijas. Gavo diplomą.
Grįžęs į Biržus užsiregistravo Darbo biržoje. Po to važiuodamas į namus jis paprašė tėčio, kad jį užvežtų į Biržų ligoninę.
Taip sutapo, kad tuo metu ligoninės masažistė buvo išėjusi atostogų. Tuometinis direktorius Nikolajus Jeloza paprašė ją pavaduoti.
„Pamatė, kad gerai dirbu. Pradėjo sektis. Užsirekomendavau. Tad direktorius man pasiūlė likti dirbti Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje“, – pasakojo Laimonas.
Svajojo būti masažuotoju
Laimonas yra baigęs Biržų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą. Dar mokykloje jis svajojo studijuoti kineziterapiją.
Nuo pat gimimo Laimonas turi regėjimo negalią. Tačiau tai, anot vyro, jam netrukdė nei mokytis, nei pritapti tarp bendraamžių.
„Niekada gyvenime netrukdė regėjimo negalia. Yra, kaip yra. Visąlaik būnu su šypsena. Gyvenu normaliai, kaip ir visi normalūs žmonės“, – sako Laimonas.
Baigęs 12 klasių jis bandė įstoti į kineziterapiją, tačiau pritrūko vieno balo. Tuomet įstojo į Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų fakultetą. Įgijo socialinės pedagogikos specialybę.
Pagal šią specialybę L. Leliukas sakė dirbęs trumpai, jam šis darbas nebuvęs prie širdies.
Vėliau jis įstojo į Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centrą. Čia ir įgijo masažisto specialybę.
Vyras šiomis studijomis neapsiribojo. Ne kartą su ligoninės direktoriaus Petro Bimbos siuntimu yra mokęsis tobulinimosi kursuose. Savo žinias gilina ir internete.
L. Leliukas atlieka gydomąjį klasikinį ir limfodrenažinį masažus, mankštą.
„Nepasiduodam…“
Nors dirba viename sudėtingiausių ligoninės skyrių, kur guli sunkūs ligoniai, Laimonas galvoja kitaip. Į darbą jis eina kaip į šventę. Ne tik dėl to, kad darbas jam patinka. Ir dėl draugiško ir šaunaus viso darbuotojų kolektyvo.
„Čia gali ir pasijuokti, ir pasitarti. Visi esame kaip viena šeima“, – sako L. Leliukas.
Jis nori paneigti Biržuose vyraujančią nuomonę, kad Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus pacientai yra tik tie, kurie laukia gyvenimo pabaigos. Jis pats gerai žino, kiek čia gulėjusių žmonių, ir jaunų, ir senų, į namus išėjo savo kojomis.
„Man nėra sunkių ligonių. Reikia ir dirbu. Man įdomus darbas su žmonėmis, kuriems galiu padėti atgauti sveikatą“, – sako vyras.
Jis neslepia, kad prie kiekvieno ligonio reikia mokėti prieiti.
„Svarbiausia žmogų išklausyti, kad jis išsipasakotų, jį motyvuoti, kad suprastų, jog jis gali judėti. Pakalbinti, raginti nepasiduoti, eiti mankštintis“, – kalba Laimonas.
Dirbdamas su žmogumi jis sako ne tik jį kalbinantis, bet ir jam padedantis. Ne tik masažuoja, bet atsikėlusį ir pavedžioja.
Vienas pagrindinių jo posakių darbe pacientui – „Viskas bus gerai. Nepasiduodam…“
Taip jis sako ir tiems, kurie tikina, kad nenori mankštintis ar būti masažuojami. Darbuotojas pasiūlo pabandyti – padės…
Jis prisimena vieną moterį, kuri atvažiavusi į ligoninę burbėjo, kad ją čia atvežė numirti. Dabar po įdėtų bendrų pastangų ji vaikšto ir gyvenimu džiaugiasi…
Svarbiausia nepakenkti
L. Leliukas sako jaučiantis, jog jo rankos turi jautresnius pojūčius, nei įprasta. Taip yra daugeliui regos negalią turinčių žmonių. Todėl jo rankos gali geriau atlikti masažus, užčiuopti reikiamas vietas.
„Svarbiausia sau ir klientui nepakenkti“, – sako jis.
Yra pasitaikę ligonių, kai žmonės nenori dirbti su savimi, nejuda. Tuomet jis ragina žmogų nepasiduoti, jį įkalbinėja. „Reikia mokėti prie žmogaus prieiti ir dirbti su juo. Būna, žmogus skundžiasi, kad jam skauda, kad nieko neišeis. O aš sakau, kad išeis“, – svarsto dažnai ir psichologu, ir patarėju būnantis masažuotojas.
Yra buvę atvejų, kai atrodytų, jog padėti žmogui yra beviltiška. Bet Laimonas vis vien nepasiduoda.
„Žmonėms reikia ne vien masažo. Kad išklausytų, pasakytų gerą žodį, pasikalbėtų“, – sako pašnekovas.
Jei pasitaiko piktesnių pacientų, į jų replikas ligoninės darbuotojas nereaguoja. Sako, toks žmogaus pasirinkimas.
Iš kur toks optimizmas? Laimonas sako, kad galbūt tokia prigimtis.
O gal dėl to, kad dėl įvairių ligų jam vaikystėje daug teko gulėti ligoninėse. Tad labai gerai žino, kaip jaučiasi čia gulintis žmogus ir kokios jam reikėtų pagalbos.
Ateina pasitikėjimas savimi
Kokia pirma būna reakcija žmogaus, kai jis, nevaikščiojęs pagaliau vėl atsistoja ant kojų ir žengia pirmuosius žingsnius?
Pirmą kartą bandantis atsistoti pacientas sako, kad bijo. Laimonas padrąsina – kad palaikys. Tuomet kartu žengia pirmuosius žingsnius.
„Plačiausia šypsena, džiaugsmas. Atsiranda pasitikėjimas savimi, noras sveikti. Tada dar greičiau viskas juda į priekį“, – apie pirmąsias pacientų reakcijas pasakoja masažuotojas.
Masažistas neprisimena atvejo, kad pastačius žmogų ant kojų jis sugrįžtų į ligoninę vėl nebevaikštantis.
„Jie vis vien vaikšto“, – sakė jis.
Kai kurie vėl ant kojų pastatyti pacientai iš ligoninės nebenori išvažiuoti, sako, kad nori čia ir likti. Kiti atsisveikina su šypsena.
Jam patinka, kad žmonės vertina jo įdėtą darbą. Laimonas ne kartą gatvėje yra sulaukęs buvusių pacientų pasisveikinimo šūksnių. Žmonės mojuoja rankomis ir rodo, ką jis padaręs, – jie vaikšto!
Artimieji patenkinti
Vyras sako, kad po darbo jo nekamuoja slogios mintys. Nors sutinka, kad darbas psichologiškai sunkus.
Darbo reikalus jis stengiasi pamiršti vos išėjęs į namus. Išmoko „atsijungti“, problemų į namus nesineša.
Tiesa, sužinojus apie Anapilin išėjusį ligonį, su kuriuo jis dirbo, pirmiausia jis prisimena, kad jam kažkuo padėjo, nusišypsojo, pasakė gerą žodį.
„Padirbęs ligoninėje pradėjau kitaip žiūrėti į senatvę ir mirtį. Suprantu viena: kad einu į darbą padėti žmonėms“, – sako Laimonas.
Darbe jo rankos pavargsta, tad reikia poilsio. Tačiau namie pamasažuoja mylimą žmoną, mamą, tėtį, kokį giminaitį.
Jis dažnai pabendrauja su savo kolegomis, ryšį palaiko su Likėnų sanatorijoje masažuotoju dirbančiu Nerijumi Sabuliu.
Laimonas sako, kad artimieji labai patenkinti jo veikla ir kad jis rado savo sritį ir vietą, kur jaučiasi patenkintas bei realizuojantis save.
Įgarsina šventes
Beje, tai ne vienintelis dalykas, kuo užsiima L. Leliukas. Jį dažnai galima sutikti įvairiose šventėse, kur jis atlieka įgarsinimą. Tai didžiausias jo hobis.
Laimonas muzika užsiimdavo dar besimokydamas mokykloje. Jis įgarsindavo renginius, vesdavo diskotekas.
Vyrui labiausiai patinka elektroninė muzika. Tačiau diskotekose leisdavo ir kitokią.
Kol dar nebuvo pandemijos, Laimoną dažnai kviesdavo Biržų rajono kaimuose vykstančių švenčių organizatoriai. Su savo įgarsinimo aparatūra jis yra apvažiavęs daugybę kaimų. Teko įgarsinti sporto renginį ir Biržų miesto šventės metu. Yra įgarsinęs Dano Berlinsko, grupės „Impreso“ koncertus.
Niekur iš Biržų nevažiuos
Laisvalaikiu Laimonas Leliukas klausosi muzikos. Su žmona išeina pasivaikščioti. Šeima vertina laiką, leidžiamą kartu, ir bendrystę.
Pasivaikščiojimų laukia ir šeimos mylimas augintinis – šuo.
Dažniausiai Laimonas mėgsta vaikščioti prie Širvėnos ežero, kuris jam labai gražus. Kaip ir visa aplink juk esanti gamta.
Jis yra mokęsis Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Bet, sako, niekur jam taip nėra gerai kaip savo gimtajame mieste.
„Iš Biržų niekur neišvažiuosiu. Man jie labai patinka. Tai šventas reikalas“, – sako Laimonas.
Ką jis nori palinkėti žmonėms, slaugantiems sunkų ligonį?
„Kantrybės ir supratingumo“ – sako L. Leliukas.
