Biržuose gimęs ir augęs Matas Bagamolovas pripažintas geriausiu jaunuoju žurnalistu.
Vilniuje antradienį vyko tradiciniai Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) apdovanojimai.
LRT sporto grupės žurnalistas Matas Bagamolovas buvo pripažintas geriausiu jaunuoju (iki 30 metų) Lietuvos sporto žurnalistu.
Matas Bagamolovas išgarsėjo savo puikiais tekstais apie lengvąją atletiką. Simboliška, kad apdovanojimą žurnalistui įteikė ne kartą jo paties kalbintas olimpinis čempionas Romas Ubartas.
Pats Matas taip pat buvo žinomas kaip lengvaatletis. Besimokydamas Biržuose jis skynė pergales ne tik rajono, bet ir šalies varžybose. Matą treniravo jo tėtis – lengvosios atletikos treneris Viktoras Bagamolovas.
Žurnalisto talentą Matas galėjo paveldėti iš senelio Emilio Trečioko, kuris kadaise redagavo rajono laikraštį.
Matas gimė ir augo Biržuose. Čia gyvena jo tėvai, močiutė Vilma Trečiokienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kita močiutė Nijolė Bagamolova, taip pat buvusi pedagogė, gyvena Medeikiuose.
Mato mama biržiečiams irgi gerai žinoma – šiuo metu ji eina Biržų savivaldybės administracijos direktorės pareigas. Jaunimui, besidominčiam sportu, pažįstamas ir Mato sesers Rusnės vardas. Gimnazijoje besimokanti šaulė turi nemenką iškovotų medalių kolekciją.
Matas, baigęs Biržų „Saulės“ gimnaziją, rinkosi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Tačiau jis nepamiršo Biržų – žurnalistikos praktiką atliko „Šiaurės rytuose“. Vėliau, dirbdamas LRT jis kalbino su Biržais susijusius sportininkus, savo tekstais dalijosi su „Šiaurės rytais“. Ir šiandien džiaugdamiesi Mato pasiekimais publikuojame jo tekstą apie jauną futbolo trenerį, kilusį iš Biržų.
Trečiadienio rytą kalbintas Matas sakė, kad laimėjimai yra svarbu, tačiau kur kas svarbiau matyti savo darbo prasmę.
„Rezultatai yra tik skaičiai, medaliai – tik metalo dirbiniai, o rekordai – laikinos išgalvotos žymos, kurioms kažkada bus lemta atsinaujinti. Visa tai svarbu, bet tikrai ne svarbiausia. Tiek sportininko, tiek sporto žurnalisto atmintyje ir širdyje pirmiausia išlieka jausmai, potyriai, emocijos ir vertybės. Būtent apie tai – apie žmones – pirmiausia ir norisi rašyti. Šis apdovanojimas ir įvertinimas buvo visiškai netikėtas. Kažkaip vis dar sunku suvokti, bet širdis dainuoja. Džiugu, kad tos nuoširdžios, tikros ir sportininką kaip asmenybę atskleidžiančios istorijos buvo pastebėtos. Didžiulis ačiū visiems. O dabar, kaip sakome redakcijoje, – atgal prie staklių“.
