Ant nosies – Kalėdos. Prieš jas – darbinė kelionė į Likėnų ligoninę fotografuoti aplinkos pokyčių po rekonstrukcijos. Neplanuotas stabtelėjimas Pabiržėje, gavus ligoninės vadybininkų prašymą atvykti šiek tiek vėliau. Miestelio parduotuvė su asortimentu „nuo iki“. Žvalgymasis parduotuvėje ir klausimas, ar nenorėčiau parašyti apie paveikslus tapančią moterį. „Ji labai gražiai piešia“, – sako už prekystalio stovinti moteris. Kalba ji apie savo draugę – kitoje prekybos salėje už kasos aparato tarsi pasislėpti norinčią pardavėją. Kiek leidžia trumpos akimirkos tarp itin aktyvių pirkėjų, Daiva (toks pardavėjo vardas) sutinka parodyti kelias telefone saugomas savo paveikslų nuotraukas. „Aš esu tik savamokslė, ieškau, bandau“, – sako gyvenime tapyti niekada nesimokiusi 56 metų biržietė Daiva Šidlauskaitė-Nemanienė.
Tapybinės vizijos – visai „ne gėlytės“
Netikėtumu suspindęs paveikslas „Visatos pienė“ sekundei pritrenkia.
„Šitas paveikslas man svarbiausias, artimiausias, daug sykių pieštas, perpieštas ir užpieštas“, – kalba moteris. Norisi naršyti po jos telefoninį piešinių portfolio ieškant tarsi čiurlioniško regėjimo nuotrupų iš paveikslų ar virtualios realybės filmo. Regis, paprastuose paveiksluose tiek efemeriškų kontūrų, paslaptimi alsuojančių įvairiausių linijų, tirpstančių figūrų ir spalvų.
„Abstraktas. Tokie jau man piešiniai išeina… Sūnus sako, kad ir vėl piešiu gėlytes, o man tai visai ne gėlytės…“ – kalba Daiva. Iš jos paveikslų sklindanti magija pagauna ir verčia stengtis įtikinti tapytoją, kad noras susitikti ir parašyti apie jos pomėgį tikrai nuoširdus.
Susitikimas įvyksta jau po Naujųjų metų.
Po senelių kraštą keliaujanti paroda
Jaukus butas, kuriame vienas kambario kampas virtęs tapybos dirbtuvėmis. Daiva sako, kad daug jos darbų iškeliavę į pirmąją parodą. Ją Ukmergės rajone Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Siesikų padalinyje surengė Daivos pusseserė, vyresnioji bibliotekininkė Rima Vilčinskienė.
Kaip rašo Ukmergės rajono spauda, lankytojus sužavėjusi paroda keliauja toliau po gimtąjį Daivos, jos tėčio ir senelių kraštą. Dabar paroda nuvežta į Smetonos (Užugirio) dvarą, vėliau paveikslai važiuos į Atkočių biblioteką ir Ukmergės viešąją biblioteką.
„Aš nevažinėju, parodos nepristatinėju… Pati ji toliau keliauja“, – sako Daiva. Jai kūryba – kaip minčių ir fantazijų išlaisvinimas, tikras gyvenimo džiaugsmas.
Svajonė tapyti ėmė pildytis prieš dvejus metus
Anot Daivos, jos gyvenime piešimas visada buvęs šalia. Mokykloje – Biržų II vidurinėje lankyti visi piešimo būreliai. Buvo ir meniškos sielos suolo draugė Edita Lukoševičiūtė, vėliau studijavusi profesionalųjį meną. Giminėje gal buvę tik piešėjų savamokslių. Piešti mokėjusi ir mama, puošusi tuo metu taip populiarius dukros prisiminimų sąsiuvinius.
Stiklo graviravimo specialybę įgijusi, „Ekrano“ gamykloje prie krištolo trejus metus dirbusi Daiva Biržų krašte atsidūrė dėl vyro Gyčio. Jis – iš Likėnų. Kadaise pora Pabiržėje įsigijo patalpas, bandė vystyti savo verslą, tačiau, kaip sako Daiva, abudu buvo jauni, nepatyrę ir greitai tos veiklos „atsikando“. Patalpas vėliau nusipirko dabar jau anapilin iškeliavęs verslininkas Saulius Balčiūnas, o vėliau – parduotuvę įkūrusi Gražina Kairienė.
Ji parduotuvėje dirba pati ir yra geriausia Daivos draugė. Parduotuvėje Daiva įsidarbino laikinai, pakeitusi atostogų išėjusią darbuotoją. Prieš tai buvo ir 22 metai darbo švedų kapitalo įmonėje.
„Mintis apie tapybą kirbėjo visą laiką. Vis galvojau ir kartodavau, kad išeisiu į pensiją, turėsiu laiko ir tada pradėsiu piešti. Vyras juokdavosi ir sakydavo, o kas bus, jeigu pensijos imsiu ir nesulauksiu“, – kalba užtarnauto poilsio laukti nebeketinusi ir prie paveikslų sėdusi Daiva.
Pirmieji jos darbų vertintojai – vaikai. Nemanių šeimoje užaugo dabar jau trisdešimties sulaukęs sūnus Domas ir už brolį penkeriais metais vyresnė Erika. Abu jie baigę mokslus, sukūrę šeimas gyvena ir dirba Vilniuje. Humanitarė iš prigimties, tačiau transporto inžineriją universitete studijavusi Erika pagimdė dukrą Upę.
„Ji yra tikra mano džiaugsmo upė“, – sako laiminga močiutė apie dar vieną džiaugsmo šaltinį.
Daivos darbais džiaugiasi, juos vertina, patarimus išsako gyvenimo kelionių bičiulė Gražina ir, aišku, mama.
„Kol mama gyva, jaučiuosi jauna“, – sako Daiva apie savivaldybės Švietimo skyriuje dirbusią buhalterę 85 metų Oną Šidlauskienę. Ji – didžiausia dukters palaikytoja. Koks gyvenime svarbus yra artimųjų palaikymas, Daiva kalba pašnekesiui pasisukus apie meniškos sielos žmonių pastarojo meto netektis.
Gamtos, jos įkvėptų minčių ir artimųjų meilės lydinys
Gėlės Daivos paveiksluose kartais visai nepanašios į realius žydinčius augalus. Paveikslai – tarsi paslaptinga gyvybė, pulsuojanti netikėtomis spalvomis ar kontūrais. Mistika alsuoja ir kai kurie peizažai.
Pasak tapytojos, kūrybinės mintys ateina iš gamtos ir ją stebint savaime kylančių vaizdų. Nuo mokyklos laikų tamsias spalvas mėgusi tapytoja pastaruoju metu bando jaukintis ryškesnius potėpius.
„Juoda, pilka – mieliausios. Ir ne dėl liūdesio, o dėl artumo sielai“, – kalba Daiva. Gyvenime ir sunkesnių akimirkų patyrusi moteris sako, kad niekada nereikia smerkti kito žmogaus, sakyti, kad jo bėdos ar nuotaikos tėra dėmesio nevertas išsigalvojimas ir pan.
„Man labai patinka posakis, kad kol nesunešioji kito žmogaus batų, nenueini jo kelio, negali smerkti, vertinti“, – kalba dabar paveikslų kūrybos džiaugsmu gyvenanti Daiva. Ji žino, koks svarbus yra artimųjų palaikymas, ištikus abejonei savo jėgomis.
Nemažai po Lietuvą ir kitas šalis keliavusi moteris myli Biržus, kur augo, mokėsi ir gyvena.
„Tik tegu man niekas nesako nieko bloga apie Biržus“, – tvirtai taria Daiva, ryškiausius vaizdus siejanti su vaikystės pušynėliu prie Agluonos ir Aušros maudykla Muravankėje.
Kas žino, gal ir iš tų paupio ar paežerės vaikystės nendrių paslapties kyla Visatos vaizdas, kurio centre – lyg žmogaus siela spinduliuojantis ir pūkais virstantis pienės žiedas.
