Viename Biržų rajono kaime – įdomus reiškinys. Trys viena šalia kitos stovinčios sodybos nudažytos skirtingomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.
Akyli žmonės pastebi, kad namai sudaro lietuvišką trispalvę. Kitų dėmesį į tai atkreipia patys gyventojai. Sako, kai jie suprato, jog namai sudaro Lietuvos vėliavos spalvas, labai apsidžiaugė. Svečius jie didžiuodamiesi kviečia atsitraukti nuo stalo ir pasivaikščioti bei apžiūrėti „medinės trispalvės“.
Likusi senovinė ulyčia
Už vieno kilometro nuo Pabiržės esantis Gerkiškių kaimas įsikūręs prie Tatulos upės. Jo trobos išsidėsčiusios abipus ulyčios – gatvės.
Tai senas gatvinis kaimas. Jame dar baudžiavos laikais (1854 m.) buvo šeši kiemai su penkiasdešimt penkiomis „sielomis“.
Prieš šimtą metų kaime buvo skaičiuojama 18 ūkių ir 101 gyventojas. 2011 metų surašymo duomenimis, kaime gyveno 13 žmonių, o dabar vietiniai suskaičiuoja aštuonis.
Mediniai namukai sustatyti daugiausia galu į gatvę. Viskas šalia kelio – ir namas, ir klėtis. Kai kuriose sodybose pastatai abipus kelio. Gal kiek tolėliau stovi tvartai.
Anksčiau šią vietą žmonės Mykoline vadino. O Gerkiškiai atsirado tada, kai kitoje vieškelio pusėje, ant kalno, dar caro laikais buvo pastatyta karčema, kur pardavėja gėrimus pilstė. Ne vienas toje karčemoje esą ir arklį pragėrė. Tad kaimas taip ir buvo pavadintas – Gerkiškiai.
Melioracija neiškraustė
Geltonajame name nuo 1961 metų gyvena „atitekėjusi“ Marijona Naudžienė. Prie šio namo stovi didžiulis medinis kryžius.
Mokytojai Jūratei Maldutienei Marijona buvo pasakojusi, kad kadaise čia buvo labai gražus kaimelis. Jai labiausiai patiko, kad jame gyveno ypač tvarkingi žmonės.
„Kiekvieną šeštadienį gyventojai išsišluodavo ne tik savo kiemus, bet ir ulyčią. Kiekvienas prie savo sodybos. O sekmadienį tuo tvarkingu keliu visi kaimo žmonės traukdavo į bažnyčią. Ir nelikdavo troboje nė vieno, kuris pasiliktų namuose. Kaimas klegėjo nuo vaikų balsų, aidėjo nuo jaunimo juoko. Jaunimas išlakiojo tada, kai reikėjo įsidarbinti kolūkyje. Tėvai žūtbūt spaudė prie mokslų ir vijo iš namų, kad čia nepasiliktų, kad bėgtų lengvesnės duonos ieškoti. Juk viskas buvo dirbama rankomis, o ir tie arkliukai nusilpę buvo – griūdavo kur vagoj. Išlakstė vaikai kas kur sau ir nebesugrįžo. Nutilo vaikų balsai, o ir anūkai tik per atostogas užsuka“, – J. Maldutienei yra pasakojusi moteris.
Sovietmečiu daug kaimo sodybų buvo nušluota melioracijos, žmonės išvaryti į gyvenvietes. Geltonoji sodyba liko, nes buvo arčiau upės, ne taip kliuvo. Į didelį, išpuoselėtą namą kaimo žmonės rinkdavosi melstis per Gegužines pamaldas.
Geltonos spalvos namas buvo visą laiką. Jo savininkė sako, kad priežastis paprasta: tokios spalvos dažų sovietmečiu būdavo lengviausia gauti. O ir spalva graži. Taip ir liko.
Tik nudažę suprato, kas įvyko
Žalios spalvos sodyboje gyvena Valerija Taurinienė. Į kaimą, kur netoli jos tėviškė, ji su vyru atsikraustė prieš aštuonerius metus.
Moteris pasakojo, kad kai jiedu su vyru pirko gryčią, ji buvo dar molinė. Namą apkalė medinėmis lentelėmis. Jiems abiem buvo graži žalia spalva, tad taip ir nudažė.
„Ir tik tuomet, kai nudažėme, pastebėjome, kad visos trys gryčios sudaro Lietuvos trispalvę. Apsidžiaugėme, kad Gerkiškiuose trispalvė medinė atsirado“, – pasakojo moteris.
V. Taurinienė prisiminė, kad kai dar buvo gyvas jos sutuoktinis, kaimo žmonės kiekvieną šeštadienį rinkdavosi pas vieną ar kitą kaimyną. Dabar ši tradicija jau išnyko, nors žmonės susitikę būtinai pabendrauja, vieni kitiems patalkina.
Patinka nepatinka – spalva paliks
Trispalvės idėja labai patiko ir raudonojo namo savininkui Viliui Prasevičiui.
Jis sodybą pardavė prieš metus ir praėjusią vasarą mirė.
Šią sodybą įsigiję biržiečiai Dalius ir Edita Mikelioniai ją puoselėja ir, pasak V. Taurinienės, yra „be galo geri kaimynai“.
Edita Mikelionienė pasakojo, kad namą Gerkiškiuose pirko todėl, kad labai patiko, jog kaimas likęs senovinis, jo gryčios medinės. Ji tikisi, kad archaiškas kaimas tokiu ir liks.
Sutuoktiniai kitą vasarą savo namą žada perdažyti. Bet, patinka ar nepatinka, namą paliks raudonos spalvos. Kad išliktų trispalvė kaime ir tradicija nebūtų sugadinta.
Vasarą sodyboje dažnai svečių sulaukiantys Mikelioniai juos kviečia pirmiausia pasivaikščioti po kaimą ir apžiūrėti trispalvę sudarančių namų. Pasak E. Mikelionienės, visi stebisi ir žavisi tokiu neįprastu ir gražiu namų spalvų deriniu.
