Biržuose jau penkiasdešimt metų gyvenantis ir kuriantis Antanas Ramašauskas nepamiršta savo tėviškės – Žagarės krašto Joniškio rajone. Būtent čia išrinkto Seimo nario Liudo Jonaičio rūpesčiu šiuo metu veikia A. Ramašausko darbų paroda parlamento rūmuose.
Įdomius grafikos darbus kuriantis 68 metų vyras savo kūrybos pobūdį kiek pakeitė prasidėjus karui Ukrainoje. Jis pradėjo tapyti aliejiniais dažais – sako, į juodas mintis norintis įnešti bent kiek šviesesnių spalvų.
Vasarą kuria sode
Seime eksponuojamoje paveikslų serijoje ,,Čia mano namai“ galima įžvelgti ne tik tėviškės – Žagarės miestelio – dalis, tačiau ir ilgus metus namais tapusius Biržus ar gražiąsias Vilniaus miesto senamiesčio gatveles ir bažnyčias.
Antano Ramašausko vasaros leidžiamos sode Biržuose. Čia jis sako galintis kurti, ramiai leisti laiką, mąstyti. Jo vienatvė nebaugina, atvirkščiai, ji jam patinka. Tad neretai tik ir laukia, kol koks nors neprašytas lankytojas iškeliaus ir jis vėl galės ramiai kurti.
Akivaizdu, kad vyras kuria ne tik paveikslus. Sode esantys gėlynai ir daržovių lysvės įrėmintos akmenų kompozicijomis bei gražiai šienaujama pievute. Aplinka rūpinasi jis pats, o daržo gėrybėmis – žmona Giedrima. Beje, sode jai leisti laiką nepatinka, tad atlikusi reikalingus darbus ji važiuoja į butą. Tuo tarpu Antanui sodas – ramybės ir kūrybos oazė.
Puošė miestą ir sodybas
Būtent Giedrima „kalta“, kad Antanas atsidūrė Biržuose. Jis 1973 metais baigė studijas Klaipėdos meno mokykloje, įgijo sieninės tapybos specialybę. Netrukus buvo pašauktas į sovietinę armiją Baltarusijoje.
Grįžęs iš jos sutiko kraštietę Giedrimą. Ji gavo paskyrimą į tuometinę konservų gamyklą Biržuose. Čia, beje, gyveno ir Antano sesuo Irena Drevinskienė, kuri ištekėjusi už biržiečio.
Iš pradžių Antanas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, dailės dirbtuvėse. Kartu su Kristina Matuziene, Olga Lukoševičiene puošė ir apipavidalino Biržų miestą.
Po to išėjo į autoįmonę, dirbo su menininku Valdu Budriu.
20 metų Antanas dirbo dailininku apipavidalintoju „Naftotiekyje“. Vėliau nemažai metų dirbo užsienyje. Norvegijoje statė karkasinius namus, Švedijoje juos dažydavo. Darbdaviai pastebėjo Antano meninius polinkius. Tad vėliau jis dirbo tik tai, kas susiję su jo tikrąja specialybe, – kurdavo vaikų portretus. Tapydavo didžiulius piešinius sodybose, ūkiuose, parduotuvėse ant sienų.
Dabar A. Ramašauskas į užsienį jau nebevažiuoja – nebeleidžia sveikata. Net Seime per parodos atidarymą jam atstovavo dukra.
Didžiausias kūrybos vertintojas – anūkas
Antanas su žmona užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Tiesa, vaikai į menus nelinkę, tačiau didžiausi jo meno mylėtojai ir vertintojai yra anūkai. Būtent jiems pastaruoju metu Antanas sukūrė kelias medines skulptūras.
Informatiką baigęs sūnus Nerijus gyvena Ispanijoje, yra susituokęs su tos šalies piliete. Ūkininkauja, turi penkis hektarus šiltnamių.
Sūnus su žmona seneliams padovanojo du anūkus. Tiesa, gaila, kad jie lietuviškai nekalba, tačiau seneliams tai netrukdo jų mylėti.
Dukra Agnė gyvena Vilniuje, dirba Energetikos ministerijoje. Jos sūnus Matas yra didžiausias senelio kūrybos vertintojas ir draugas.
Antano akys nušvinta, kai jis pasakoja, kaip su anūku leidžia dienas sode, kaip žaidžia ir draugauja. Senelis džiaugiasi, kad anūkas turi aktorinių sugebėjimų, fenomenalią atmintį, o atvažiavęs į Biržus ir bulves padeda kasti, ir meną kurti.
Polinkis į menus – iš tėvų
Antanas pasakoja, kad jo mama dirbo pieninėje, namie labai gražiai piešdavo ir siuvinėdavo. Jo tėtis darbavosi buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate prie paminklų. Dar prisimena, kad tėčio prašymu ant paminklų kaldavo portretus, užrašus, raides.
Antanas gimęs 1953 metų lapkričio 7-ąją, per sovietines šventes, todėl dėl gimtadienio būdavo atleidžiamas nuo privalomų demonstracijų.
Sako, niekuomet nebuvęs komjaunuoliu, jam nepatikusi brukama rusų kalba, o sovietinės eisenos keldavusios juoką.
Mamos tėvas buvo lenkas, dvaro ūkvedys. Jis pamena, kad senelis liepdavo lenkiškai kalbėti, kitaip grasindavo pietų valgyti neleisiąs…
Antano tėtis karo metais buvo išvežtas į Vokietiją darbams. Po karo buvo patekęs į amerikiečių zoną ir galėjęs likti ten, bet jį apgavo rusai. Prižadėjo aukso kasyklas, jei sugrįžtų, tačiau nuvežė valyti šachtų, iš kurių paleido tik po 3 metų.
Antanui politika ir dabar yra svetima – sako, politikai dažniausiai viena sako, kita daro.
Tapyba – prasidėjus karui
A. Ramašauskas sako, kad kūryba priklauso nuo nuotaikos – būna, kad kūrinį pradeda ir greitai baigia, o pasitaiko, kad nesiseka, tenka kankintis ir supykus darbą numesti į kampą.
Kiek gyvenime yra sukūręs darbų, neskaičiavo. Bet žino, kad tikrai nemažai.
Jo darbai neliko nepastebėti ir trumpos emigracijos Švedijoje metu, ir Joniškio, Panevėžio, Klaipėdos miestuose. Ten surengė keletą savo darbų parodų.
Jis neslepia svajojantis surengti personalinę darbų parodą Biržuose. Prieš kelis dešimtmečius buvo parodą surengęs Biržų knygyne, neseniai – Panevėžio turizmo informacijos centre.
A. Ramašauską labiausiai yra išgarsinę grafikos darbai. Paveiksluose, atliktuose specialiais grafikos pieštukais, galima išvysti daugybę Biržų krašte pažįstamų vietų – bažnyčių siluetų, senamiesčio gatvelių, sodybų vaizdų. Grafikos darbuose yra ir Vilniaus, ir net Ispanijos gatvelių vaizdai.
Idėja sukurti grafinius vaizdus kilo vaikštant įvairių miestų senamiesčio gatvėmis ir suvokiant, kad kiekvieno miesto dalis turi savitą grožį, unikalią architektūrą.
Pastaruoju metu jam artima tapyba aliejiniais dažais. Pradėjo tapyti prasidėjus karui Ukrainoje. Lanko tokios juodos mintys, kad norisi į gyvenimą įnešti daugiau spalvų.
Todėl paveiksluose – šviesios, skaidrios, tarsi saulės spindulių nušviestos spalvos. Tokio gyvenimo, apie kurį šiandien svajoja daugelis karo baisybes išgyvenančių žmonių.
Menininkas sako niekaip nesuprantantis Rusijos vadovo elgesio motyvų.
„Nesitikėjau, kad taip gali įvykti. Galvojau, kad Putinas protingesnis. O jis yra galvažudys“,- kalbėjo A. Ramašauskas.
Visiškai nesinaudojantis internetu Antanas sako nežiūrintis ir televizoriaus, tik žinias. Bet ir jas tuoj išjungia – negali klausyti, kai transliuojamos žinios apie karą Ukrainoje.
Žaidimas
Antanas kalba ir dar apie vieną savo pomėgį. Kažkada draugai paprašė jo pagaminti skulptūrų sodybai. Atvežė medžio. Vyras pabandė – ir patiko.
Jis yra sukūręs ir klebono altaristos atvaizdą, ir juokingus baibokus, ir medinį netradicinį rūpintojėlį.
„Čia ne menas, o žaidimas“, – žiūrėdamas į skulptūras kuklinasi menininkas.
Iki tobulumo toli gražu
Antanas sako neturįs mėgstamiausio savo darbo. Jis yra savikritiškas ir žvelgdamas į kūrinį vis galvoja, kad galėjo padaryti geriau.
„Noriu, kad būtų tobula, o iki tobulumo toli gražu“, – sako jis.
Antanas užsimena, kad nemažai žmonių ieško įsigyti jo darbų. Jų yra pasklidusių ne tik po Biržus ir Lietuvos kaimus ir miestus, bet ir iškeliavusių į tolimą Ameriką, Švediją, Norvegiją.
Antanas sako vertinantis klasiką. Iš biržiečių menininkų Antanui labiausiai imponuoja V. Budrys, V. Laisonas, K. Preidžius, V. Streikus, A. Balčiūnas. Ir, žinoma, Petras Kalpokas. Tuo tarpu šiuolaikinis menas jam nelimpantis prie širdies. Vadinamajame liaudies mene jam irgi atrodo daug paviršutiniškumo.
„Dabar jauni viską nori greitai padaryti. Ir mene, ir sporte. Taip nebūna“,- įsitikinęs pašnekovas.
Apie Biržus, menus ir laiką
Biržuose Antanui labiausiai patinka lankytis Astrave. Mėgsta ir pėsčiųjų takelį, einantį pro evangelikų reformatų bažnyčią.
„Biržai išvis labai gražūs. Buvo atvažiavęs draugas iš Klaipėdos, sakė, kad Lietuvoje yra mažai miestų, kurie būtų prie ežero ir tokie žali“, – sako jis.
Antanas įsitikinęs, kad Biržuose įdomūs ir kultūriniu gyvenimu – jis esąs aukšto lygio, įvairus. Pašnekovas turi patarimų meno gyslelę turintiems žmonėms – „neatidėliokite, imkitės kūrybos, nes laikas labai greitai bėga…“
