„Šiaurės rytų“ tradiciniuose Metų biržiečio rinkimuose itin daug balsų sulaukė Biržų „Aušros“ pagrindinės mokyklos technologijų mokytoja metodininkė Rosita Jablonskienė. Su Metų mokytojos titulą pelniusia pedagoge kalbėjomės prieš pat šventes. Tačiau panašu, kad Rositos gyvenime šventės nebūtinai pažymėtos kalendoriuje – jos kuriamos, dėliojamos iš gražiausių akimirkų, patiriamų mylimame darbe, šiluma ir darna spinduliuojančiuose namuose.
– Gražus jūsų darbo įvertinimas – 2023-ųjų Metų mokytoja. Kaip jaučiatės jį gavusi? Ar kada nors svajojote apie tokį įvertinimą?
– Netikėta, bet tikrai labai malonu… Žinoma, niekas nepasikeitė, esu tokia pat mokytoja (šypsosi – red.). Tik žmogiškas, geras jausmas – būti pastebėtai ir įvertintai.
– O ką jūsų įvertinimas reiškia mokyklai, kurioje dirbate? Kaip į tai reagavo kolegos – be pavydo?
– Mokykla, kurioje dirbu, iš tiesų yra mano, visom prasmėm: joje mokiausi pati, joje mokėsi mano vaikai ir dirbu čia jau daug metų. Manau, kiekvienos mokyklos bendruomenei smagu, kad joje dirba tikrai kompetentingi, mylintys savo darbą mokytojai. Gavę nominacijas ar ne, čia jau nesvarbu…
Smagu buvo išgirsti ir sulaukti tikrai daug sveikinimų iš mokyklos administracijos, kolegų. Labai ačiū jiems už palaikymą ir pasitikėjimą.
– Kas paskatino būti mokytoja, pasirinkti tokią sunkią, daug ištvermės reikalaujančią profesiją? Kada pajutote, kad tai bus nelengvas darbas? Niekada nesigailėjote dėl savo profesinio pasirinkimo?
– Jau nuo vaikystės mane supo mažesni vaikai. Kieme buvau visų mažiukų auklė, kuri pati būdama visai vaikas kantriai stumdydavau vežimėlius ir ramindavau verkiančius pyplius.
Tikriausiai ta globa mažesniais ir lėmė mano apsisprendimą tapti mokytoja. Vyresnė jau žaidžiau „mokytojas“, susisodinusi daugiabučio laiptinėje savo drauges – mokines, ir svajojau turėti tikrą mokytojos žurnalą, į kurį būtų galima rašyt pažymius.
– Kokie buvo jūsų gimtieji namai? Ką iš jų atsinešėte į savo šeimą, į mokyklą?
– Tik geriausi ir šilčiausi prisiminimai… Lankiau šokių, dainavimo būrelius, pas kaimynę mokytoją mokiausi groti pianinu, nes noras buvo labai didelis.
Na, o švenčių progomis namuose pati rengdavau tėvams koncertus, pasirodymus, ruošdavau jiems savo rankų darbo dovanas.
Įdomiausia tai, kad tėvai kantriai klausydavosi mano „koncertų“ kelionių automobiliu metu – galėdavau dainuoti visą kelią. Jie visada palaikė mano siekius, vertino pastangas.
Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojamos materialinės vertybės, buvau mokoma niekada nesipuikuoti prieš kitus, būti sąžininga, o gyvenime, siekdama kažko, niekada nelipti per kitų galvas… Šito mokiau ir savo vaikus, šias vertybes skiepiju ir savo mokiniams.
– Kur mokėtės? Sutikote mokytojų, kuriais norėjote sekti?
– Mokiausi tada dar vadinamoje Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje. Turėjau šaunius klasiokus, su kuriais palaikome santykius iki šiol. Gražiausi žodžiai – mano klasės auklėtojai S. Eitavičienei. Visiems sakau, kad geresnės auklėtojos neįsivaizdavom… Ji mumis visada tikėjo, palaikė, su ja keliavom, plaukėm, važiavom… O svarbiausia – ji su mumis kalbėdavo ir mus visada išklausydavo. Paaugliui vaikui, manau, tai išties labai svarbu.
– Ar tų laikų mokiniai skiriasi nuo dabartinių? Žvelgiant į šiuolaikinį jaunimą, kas labiausiai kelia nerimą? O kas džiugina?
– Neabejotinai skiriasi. Bet stebėtis nereikia, juk visai kitos kartos, kitas laikmetis, turbūt būtų nenormalu, jei vaikai liktų tokie patys.
O šiuolaikinis jaunimas mane žavi savo imlumu naujovėms, gebėjimu dirbti kelis darbus vienu metu (pvz., ruošti namų darbus ir klausytis muzikos – kas man atrodytų neįtikėtina), pasitikėjimu savimi, drąsa. Labiausiai mane džiugina jaunų žmonių betarpiškas bendravimas. Jie išdrįsta pasakyt mokytojai komplimentą, pamojuoti sutikę mieste ar net pasisveikinti šiltu „labas“, o kai kurie netgi kreipiasi vardu – mokytoja Rosita. Manęs tai visiškai neglumina, atvirkščiai – labai smagu!
Na, o stebina tai, kad vaikai dabar gauna tiek daug informacijos, tiek daug žinių, kad kartais nebežino ir nebegeba, rodos, elementarių dalykų, pvz., nežino, kaip užsiplikyti arbatos, nemoka susirišti batų ar nepažįsta mechaninio laikrodžio… Bet kas žino, gal jiems tiesiog to nereikia ir ateityje visai nereikės?
– Ar turite prisiminimą apie mokinį, už kurį labai skauda širdį? Ar apie įvykį, jus itin nustebinusį, prajuokinusį?
– Tikrai turiu daug prisiminimų apie savo mokinius. Šiuo metu turiu savo ketvirtus auklėtinius, bet apie kiekvieną iš jų galėčiau dar ir dabar (nors pirmiesiems jau po 30 metų) kažką papasakoti. Džiugu, kad jie dažnai aplanko, parašo, susitikę visada pasikalba.
Turiu dvi specialybes – pradinio ugdymo ir technologijų (tuo metu buities darbų) mokytojo. Darbo pradžioje mokiau pirmokus „Ąžuoliuko“ darželyje-mokykloje. Turėjau mokinuką, kuris augo socialiai pažeidžiamoje šeimoje, turinčioje priklausomybių. Jis buvo nuolatinis mano draugas pertraukų metu, globodavau jį ir po pamokų, nes namo jis neskubėdavo… Tuo laiku mokytojai mokinių darbus visada taisydavo raudonu tušinuku, o aš, tik atėjusi dirbti, norėjau kitaip, man atrodė, kad raudonai pažymėtos klaidos mokinių nemotyvuoja, o juos gąsdina… Naudojau žalią. Praėjus daug metų, sutinku šį vaikiną mieste, kalbamės, o jis pokalbio pabaigoje ir sako; „Ir dar, mokytoja, ačiū jums už tą žalią tušinuką…“
O jeigu linksmiau – tai prisimenu kartą mokiniams rašant receptą gaminimo pamokoms, parašiau, kad patiekalui pagaminti reikės atsinešti 2-3 marinuotus agurkėlius. Vienas penktokėlis ir sako: „Mokytoja, tai jūs gal apsispręskit, 2 ar 3?“. Juokėmės visi. Linkėjimai Danieliui Kerbeliui (šypsosi-red.).
– Su kuo paprasčiau dirbti mokytojui – su mokiniais ar jų tėvais? Kokiais principais remiatės savo darbe?
– Mokiniai man mokykloje – svarbiausi. Dėl jų aš dirbu, jie mane augina, su jais kartu mokausi. Netgi iškilus darbe sunkumams ir kartais pagavus save galvojant, kad kitur gal lengviau, vis grįžtu prie minties, kad aš geriausiai jaučiuosi šalia jų. Pradedi vest pamoką ar šnekiesi su jais apie jų gyvenimą, matai jų degančias akis ir vėl jauti, kad esi ten, kur ir turi būti… Su mokinių tėvais tenka bendrauti taip pat nemažai, manau, pavyksta bendradarbiauti, susitarti, kartu rūpintis vaikais. Džiugu, kai jaučiu tėvų palaikymą, teisingą rūpestį vaiku, pagalbą mokytojui. Ne visada svarbiausias mūsų, mokytojų, tikslas tik suteikti mokiniui akademinių žinių. Aš savo darbe visada vadovaujuosi pagrindiniu principu – užauginti vaiką geru žmogumi.
– Dabar vyksta daug reformų švietime. Ar jos suteikia vilties, kad viskas keisis į gera? Jei būtų jūsų valia, ką pirmiausia keistumėte švietime?
– Švietime seniai neliko stabilumo, vos spėjame perprasti, dar net nespėję pasiekti užsibrėžtų tikslų, puolame vykdyti naujos reformos reikalavimus… Sunku mokytojams, mokiniams.
Pasigendu didesnio pasitikėjimo mokytoju, pasirinkimo galimybės, profesionalaus kūrybiškumo laisvės. Juk jeigu mokiniai daro pažangą, dalyvauja konkursuose, olimpiadose, jose laimi prizines vietas, ar svarbu, kokiais metodais mokant tai pasiekiama?
– Dažnai girdime apie kitų šalių švietimo sistemas, ypač dažnai minima Suomija kaip sektinas pavyzdys. Suomijoje mokytojais nori tapti geriausi ir gabiausi, tuo tarpu Lietuvoje, deja, kitaip. Kaip pritraukti motyvuotus mokyti žmones? Ar tik pinigais galime išspręsti šią problemą?
– Žinoma, įgyti naujos patirties, semtis naujų idėjų, nuolat tobulėti – būtina. Tačiau mes labai mėgstame lygiuotis į kitas šalis, neretai pamiršdami savo autentiškumą ir nepagalvodami, kad mūsų kitos tradicijos, kitoks šeimos bendravimo modelis, galų gale visai kitas žmonių mentalitetas. O mokytojus Lietuvoje į mokyklą pritraukti sunku. Mano stojimo metais teko įveikti 7 norinčiųjų studijuoti pradinį ugdymą konkursą… Tada studijavo tikrai tik geriausi. Dabar jaunam žmogui reikia užtikrintumo dėl ne per daug sunkaus darbo ir gero atlyginimo. Mokykloje šito nėra ir dar ilgai nebus – darbas neretai ir visą parą, o atlyginimas – patys žinot… Todėl lieka tik tie, kurie dirba iš pašaukimo.
– Kas jums padeda atgauti jėgas po sunkios darbo dienos? Turite pomėgių?
– Labai mėgstu keliauti, skaityti, užsiimti rankdarbiais. Vasarą mėgaujuosi savo nuosavo kiemo gražinimu, puoselėjimu, laiko leidimu terasoje bendraujant su šeima, draugais.
– Turite gražią šeimą. Gal galite pasidalinti, kokiomis aplinkybėmis susitikote su Mariumi?
– Šeima – mano didžiausias turtas ir ramstis. Su vyru Mariumi susipažinome studijų metais – abu mokėmės Vilniaus pedagoginiame universitete ir dalyvavome studentų ansamblio „Šviesa“ veikloje. Čia ir susipažinome. Kartu esame 27 metai. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo jau suaugusiais vaikais: Ignu ir Milda.
– Lepinote vaikus? Kas svarbiausiai kuriant darnius santykius šeimoje?
– Nesu labai griežta ir reikli mama. Aš visada būdavau už išsikalbėjimus, susitarimus. Abu su vyru visada stengėmės ne drausti, o tikėti ir pasitikėti savo vaikais. Manau, ir poroje svarbiausia – rūpestis, pagalba vienas kitam ir pasitikėjimas.
– Kokias šeimos tradicijas puoselėjate? Kaip atrodo Velykos jūsų namuose?
– Visada smagiausia, kai susirenka visa šeima. Pas mus didžiausia šventė namuose – Kūčios. Turime tradiciją susirinkti ne tik visa mūsų šeima, bet ir močiutės, mano didelė sesers šeimyna. Tada ilgai kalbamės, namai pilni šurmulio, džiugesio, gerų emocijų… O Velykos – man pavasario šventė, todėl mėgstu namuose sukurti jaukią pavasario atmosferą, puošdama juos gyva sprogstančio medžio šakele, gėlių žiedais. Ir, žinoma, geriausios Velykos – kai visa šeima kartu.
– Jeigu tikite ištarto žodžio galia, ką artėjant šventėms norėtumėte pasakyti sau, savo šeimai, mokyklai, Biržams, Lietuvai?
– Šiuo metu noriu palinkėti visiems vieno – TAIKOS.
