Biržų miesto šventė, lydėta karštų diskusijų, nuplauta lietumi, baigėsi. Tradicinė šventė apie netradicines asmenybes. Žmones, apie kuriuos sakome „kitoniškas“ ir kurių mes lyg ir nematome, nesuprantame, nedrįstame ar tiesiog bijome vertinti, kol apie juos neprabyla pasaulis… Šių metų šventė pažymėta neeilinių žmonių – avangardinio kino kūrėjo Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, rusų okupantų Ukrainoje nukankinto režisieriaus Manto Kvedaravičiaus – vardais.
Šventės išsipildymo vakaras
Penktadienį darbo diena baigėsi ir šventė prasidėjo vieno garsiausių išeivijos menininko Aido Bareikio instaliacijų parodos „Omeny“ atidarymu.
Darbai į Biržus atvyko tiesiai iš Niujorko, kur autoriui teko bendrauti su avangardinio kino kūrėju Jonu Meku. Abu menininkus siejo ir meilė gimtajam Biržų kraštui.
Iš parodų salės įžanga į šventę ir Jono Meko pasaulį persikelia į pilies arsenalą. Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmas „(Ne) pažintas Jonas Mekas“ filmo kūrėjo prisiminimai ir pastebėjimai kutena, o kai kam ir purto biržietišką sąmonę. Kino juostoje įgarsintos stulbinančiai paprastos ir geliančiai gilios J. Meko mintys, jį pažinojusių A. Bareikio, Vytauto V. Landsbergio šnekėjimas ir dėliojami akcentai liudija, kad Jono Meko kūrybos pojūčio neįmanoma išmokti akademiškai. Laisvė žaisti gyvenimą, džiaugtis juo turi gimti ir augti jauname žmoguje.
Sunku kai kam priimti, suprasti, kad ne dotacijos, ne finansinė parama pirmiausiai yra svarbi laisvo žmogaus saviraiškai. Ir kad jokios struktūros negali uždaryti, uzurpuoti ir savintis santykių kūrimo meistro Jono Meko dvasios.
Visa, ką įsivaizduojame darantys labai rimtai, didingai, virsta juokingais ir menkais dalykais. Tai Jono Meko mintis iš filmo.
„Man šventė sieloje jau išsipildė – dabar metas nerti į pramogas“, – sako iš arsenalo išeinanti jauna moteris. Dar sako, kad ją pribloškė vienos brandaus amžiaus kultūrininkės kalbėjimas. Jis buvęs panašus į simbolinio rūsio, kuriame saugoma laisva Jono Meko dvasia, prižiūrėtojos intenciją.
Kalbinę žmonių širdis
Šventė – po monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Jono Meko ir Manto Kvedaravičiaus ženklu.
„Kas vienija šiuos tris garbius biržiečius? Viena gimtinė Biržai ir kilnesnis gyvenimo tikslas.
Šie trys žmonės, būdami skirtingų konfesijų, monsinjoras Kazimieras, reformatas Jonas, krikščioniškai denominacijai priklausantis Mantas, pirmiausia mokėjo už formos pamatyti turinį. Matydami kažką gebėjo už to pamatyti daugiau… Už formos matydami turinį šie žmonės kalbino žmonių širdis“, – kalba klebonas Jonas Morkvėnas iškilmingame Biržų savivaldybės tarybos posėdyje.
Galime džiaugtis turėdami tokį ištikimybės gimtinei pavyzdį – pasaulio žmogų Joną Meką, niekada neatsižadėjusį gimtųjų Semeniškių. Taip kalba meras Vytas Jareckas. Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui biržiečiai turintys būti dėkingi už meilės, santarvės filosofiją. Meras išsako viltį, kad šios asmenybės šviesa veiktų biržiečių gyvenimą, mokytų meilės, pakantumo.
„Suteiktas Garbės piliečio vardas po mirties pasaulinio garso režisieriui antropologui Mantui Kvedaravičiui“, – garsina meras apie dar labai skaudančią nominaciją Biržų krašto vaikui. Jo garbei skirtos regalijos įteikiamos režisieriaus mamai Banguolei Kvedaravičienei ir dukrai Tėjai.
Džiaugtis, dėkoti, gyventi
Iškilmingame savivaldybės tarybos posėdyje dalyvauja trys (iš 24) Biržų garbės piliečiai – Algirdas Butkevičius, Algirdas Garbauskas, Donatas Balčiauskas. Žmonės, savo veikla ir gyvenimu padedantys atrasti, saugoti Biržų dvasios klodus.
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vadovas D. Balčiauskas kalba apie Biržuose vykstančius didelius darbus, kviečia mokytis pagarbaus oponavimo meno, gebėjimo tartis ir telktis.
„Tad šie dideli darbai tebūna įrodymas mūsų siekio, kad susitelkimas ir vienybė vardan Biržų gerovės yra įmanomi“, – D. Balčiauskas linki kraštiečiams. Dar jis sako, kad tiesos ieškoti reikia gerbiant vieniems kitus. „Tiesą reikia rasti, stengiantis suprasti, kodėl oponentas mano kitaip. Dar Antikos filosofai pagrįstai paskleidė, kad žmonių santykiuose, ideologijose, o tuo labiau politikoje vienos tiesos nėra ir būti jos negali“, – kalbėjo D. Balčiauskas, kurio iniciatyva vyksta pasirengimas paminklo Biržų įkūrėjui Radvilai Perkūnui statybai.
Savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė apie didelius Biržuose vykstančius žmonių darbus pasakoja šviesiai, lyg atliepdama Jono Meko dvasiai – sudėtingo gyvenimo žaismei.
Biržus ir miesto vadovus sveikina kiti garbūs svečiai – Seimo nariai Valdemaras Valkiūnas, Jonas Jarutis, Algirdas Sysas, laivo „Aukštaitis“ įgula, iš miesto prie jūros atvežę žydintį gėlių konteinerį laivo krikštamotei I. Varzienei.
Lietuvai ir biržiečiams dėkoja žmonės iš karo žudomos Ukrainos.
Rašytojas Edmundas Ganusauskas sako esąs dėkingas dangui ar likimui, kad jis su monsinjoru Kazimieru buvo artimi žmonės. „Tikiu, kad jo ir avangardinio kino kolumbo Jono Meko, ir šį pavasarį rusų okupantų Ukrainoje nukankinto Manto Kvedaravičiaus vardų laikas neištrins iš tautos atminties. Dėkoju, kad saugote kultūrininko, inžinieriaus Antano Macijausko atminimą. Man tik belieka priimti šio šviesaus žmogaus vardo apdovanojimą ir kuo nuoširdžiausiai padėkoti“, – kalbėjo rašytojas Edmundas Ganusauskas, kuriam Antano Macijausko premija skirta už knygą „Ekscelencija, monsinjoras ir…“
O Biržai dėkoja savo šviesuliams, apkabina ir įteikia Radvilų žymenis krašto šviesuoliams – Lietuvos polinių kalinių ir tremtinių Biržų skyriaus pirmininkei Danguolei Žiūkienei, choro „Viktorija“ vadovei Viktorijai Morkūnienei ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotojai Editai Lansbergienei.
Iš pilies salių šventė sklinda į miesto erdves. Formų, kaip ir kontrastų gyvenime, būta įvairių – nuo tamsių ir ne itin vykusių „standup“ juokelių iki jaunystės šviesos „Baltam piknike“.
