Praėjusį sekmadienį Biržų evangelikų reformatų parapijos tikintieji minėjo savo bažnyčios, pastatytos 1874-aisiais, 150-ąsias metines.
Šventinių pamaldų metu prisiminta Biržų evangelikų reformatų bažnyčios istorija 19 šimtmečio viduryje, kai buvo susirūpinta naujų Dievo namų statyba.
Jubiliejaus proga susirinkusiems tikintiesiems kunigė S. Veinzierl paskaitė šviesios atminties kunigo Aleksandro Balčiausko 1934 m. leidinyje „Sėjėjas“ išspausdintą straipsnį apie bažnyčios istoriją. Dvasininkas tuomet džiaugsmingai priminė, jog ruošiantis statyti naują bažnyčią pinigų skyrė ne tik Sinodas, ne tik jų gausiai dovanojo grafas Mykolas Tiškevičius, ne tik aukojo Biržų ir kitų parapijų ūkininkai bei užsienio šalių piliečiai, bet daug savo darbu prisidėjo ir katalikai, nes, pasak kun. A. Balčiausko, „anais laikais dar žydėjo krikščioniška-broliška meilė Biržų padangėje“.
Praėjusio sekmadienio šventinėse pamaldose pamokslavusi kunigė Sigita Veinzierl tikinčiųjų teiravosi, ar daug, ar mažai yra 150 metų ir ko reikia, kad statinys būtų tvirtas. Ji pastebėjo, jog bažnyčia nestovėtų, jei nebūtų žmogaus, kuris prižiūri jos pamatus, kuris pasitiki Viešpačiu. Tikėjimo pamatas yra Kristus. Dvasininkė kalbėjo, jog du tūkstančius metų gyvuojanti krikščioniškoji bažnyčia yra pastatyta ant tvirto tikėjimo pamato.
Sigita Veinzierl pasakojo dažnai pravažiuojanti pro prieš porą dešimtmečių pastatytą didelį, erdvų, plačiais langais namą, kuriame niekas negyvena, kurio sienos jau ėmusios trūkinėti. Žmonės dvasininkei pasakoję, jog savininkas taip skubėjęs statyti namą, jog nepasirūpinęs, kad jo pamatai būtų teisingai išlieti. Kunigė tikinčiuosius ragino atsigręžti kiekvienam į savo gyvenimą ir pasižiūrėti, ant kokio pamato mes kiekvienas statome savo tikėjimo namą, savo vidinę dvasinę bažnyčią.
Kunigė S. Veinzierl pastebėjo, jog šiais laikais žmonės labai skuba. Kiekvieno žmogaus dvasinį ir fizinį pasaulį purto laikas, aplinkybės, dvasiniai sukrėtimai, audros, žemės drebėjimai. Kartais mūsų pamatus jie supurto taip, kad žmogui būna sunku net atsistoti. Kad būtume tvirti, kad ištvertume, dvasininkė ragino savo tikėjimo namus statyti ant tvirtos uolos – tvirto tikėjimo Viešpačiu. Ir statyti taip, kad jie stovėtų daugelį metų, kad išliktų net tuomet, kai mūsų žemėje nebebus, – mūsų vaikuose, mūsų artimuosiuose, bendradarbiuose, kaimynuose. „Svarbu, kad iš mūsų gyvenimo, iš tikėjimo pavyzdžio žmonės pažintų Jėzų ir norėtų tapti Jo vaikais,“ – mokė dvasininkė.
Po pamaldų bažnyčios bendruomenės nariai visus susirinkusiuosius pakvietė į agapę parapijos namuose, kur ne tik vaišintasi, bet ir dalintasi prisiminimais bei ateities planais.
