„Padėdami kitiems – atrandame save“. Taip vadinosi Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos projektas. Mintimis apie jo metu vykusius seminarus dalijosi ŠR kalbintas kunigas Jonas Morkvėnas.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija dalyvavo savivaldybės skelbtame projektų, skirtų bendruomenės narių pilietiškumui, lyderystei ugdyti ir gyvenimo kokybei gerinti, konkurse. Tikinčiųjų bendruomenės parengtas projektas „Padėdami kitiems – atrandame save“ buvo įvertintas teigiamai ir gavo dalinį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansavimą. Biržuose paskaitas skaitė ir užsiėmimus vedė 6 lektoriai, vieno užsiėmimo trukmė – 6 valandos. Projekto vadovas klebonas Jonas Morkvėnas į Biržus pakvietė žinomus savo srities specialistus, turinčius ne tik žinių, bet ir praktinės bei gyvenimiškos patirties.
Seminarus vedė Vilniaus universiteto kapelionas kun. Gintaras Vitkus SJ, psichologas Nerijus Ogintas, dr. Ligita Ryliškytė SJE, sesuo Jolita Matulaitytė MVS, bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas, knygų autorius ir sudarytojas kunigas Kęstutis Dvareckas, Panevėžio Šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis.
– Ar teisinga būtų manyti, kad mokymų tikslas buvo noras „Caritas“ veiklą pakylėti į kitą lygį?
– Iš tiesų buvo noras parodyti, kad „Caritas“ veikla nėra tik panešiotų rūbų surinkimas ir kažkam kitam atidavimas. Tuo labiau kad šiandien už du eurus galima tų rūbų nupirkti – nebėra situacijos, kuri buvo aktuali 1993-aisiais… „Caritas“ veiklos kryptis – telkti žmones juos ugdant, kad į „Caritas“ atėjęs tam tikrų žinių turintis ar gebantis sužinoti žmogus galėtų savo laiku prisidėti prie kitų žmonių gyvenimo. Šiandien stokojama tikrai ne rūbų, ne batų, bet žmonių bendravimo. Į „Caritas“ kreipiasi daug žmonių, praradusių ne tik bendravimo, bet ir gyvenimo klaidų pasirinkimo ar atmetimo įgūdžius.
Norint išklausyt žmogų, tarkim, turintį tam tikrą priklausomybę, reikia suprast, kas dedasi su jo emocijomis. Atėjus netektį išgyvenančiam ar suicidinių minčių turinčiam žmogui, turi žinoti, kur jį gali siųsti pagalbos – pas psichiatrą, psichologą ar pan. Tad seminarų tikslas buvo pakviesti ne tik „Caritas“ savanorius, bet ir kitus žmones, kad jie gautų informacijos. Tai yra, kad įgytų žinių tiek apie savanorystę, tiek apie dvasinį palydėjimą bei tam tikrų psichologinių būsenų atpažinimą, neprisirišant prie kito žmogaus gyvenimo ir neprisiimant atsakomybės už jo problemas. Juk tie žmonės, turintys tam tikrų problemų, pradeda manipuliuoti norinčiais jiems padėti. Tada mes, teikiantys pagalbą, imame nebetikėti tuo, ką darome, įvyksta tas vadinamasis „perdegimo“ sindromas. Seminarais siekta, kad žmonės turėtų ir žinių, ir patirties bei mokėtų bendrauti neprisiimant gyvenimo už tuos, kuriems norima padėti.
– Ar regint klausytojų auditoriją, gausą, lūkesčiai nors maža dalimi išsipildė?
– Pirmiausiai norėta, kad žmonės susirinktų. Bet lūkestis turbūt visiškai atitiko tai, ko tikėjomės. Žmonių, ateinančių į seminarus, vis daugėjo. Jeigu būtų buvęs priešingas rezultatas, reikštų, jog kažkas buvo ne taip. Žmonių daugėjimas liudijo, kad ta informacija vienų su kitais dalytasi. Buvo klausytojų, atvažiavusių net iš Švenčionių. Vadinasi, kad kažkuri tema buvo tokia aktuali, jog žmonės atkeliavo net iš kito rajono.
O lūkestis, kuris liko neįgyvendintas, tai noras, kad ateitų jaunesnių žmonių. Būtent jaunesni savanoriai galėtų geriau kalbėtis su ne tik alkoholio, bet ir kitų priklausomybių (pavyzdžiui, lošimo ir kt.) valdomais žmonėmis. Mūsų krašte panašių priklausomybių turi jaunesni žmonės, todėl kartais jiems patogiau kalbėtis būtų su panašaus amžiaus žmonėmis, kurie juos geriau suprastų.
– Gal kai kurie momentai padėjo geriau pažinti parapijiečius, pamatyti juos kitomis spalvomis?
– Atėjo ir tokių žmonių, kuriuos kartais matai bažnyčioje, tačiau jie yra tarsi tolėliau… Buvo proga tokius „pajudinti“ – gali būti, kad per tam tikrą laiką jie įsijungs į bendrą veiklą.
Regėjau tokių klausytojų, kurių niekada nesu matęs bažnyčioje. Tai yra toks gražus momentas, kad bažnyčios vykdoma socialinė veikla nėra vien veikla, skirta patiems bažnyčios nariams. Į tokią veiklą galima žiūrėti kaip į misiją ar progą užkalbinti žmogų, esantį toliau ir galbūt nepažįstantį bažnyčios, turintį nusivylimų, ir padėti jam ateiti į geresnį Dievo pažinimą.
– Tai projekto misiją būtų galima įvardyti kaip mokymąsi užkalbinti žmogų?
– Seminarų temos – ne apie tikėjimą. Tai buvo švietėjiškas projektas apie prisilietimą prie žmogaus ne tik iš tam tikros profesinės pusės, už kurią gaunamas atlygis. Tas savanoris, kuris ateina iš bažnytinės misijos, žmogų mato ne tik kaip darbo vietą, už kurią mokamas atlyginimas.
– Koks lektorius Jums asmeniškai paliko didžiausią įspūdį?
– Visi lektoriai, išskyrus vieną, yra labai gerai pažįstami, o kai kurie – draugai.
Vienintelė lektorė, kuri pažįstama tik iš matymo arba iš skaitytų straipsnių ar knygų, buvo Ligita Ryliškytė SJE. Ji – teologijos ir medicinos mokslų daktarė, gydytoja kardiologė. Viešnia kalbėjo apie kančios priėmimą bibline prasme. Iš vienos pusės man buvo svarbi ne tik ta tema, bet ir pačios asmenybės pažinimas. Tai man paliko naują patirtį.
– Galėtumėt sakyt, kad po tokių užsiėmimų aplinkui padaugėjo šviesos?
– Manau, kad tie, kurie dalyvavo seminaruose, išsinešė daugiau patirties, supratimo, kaip priimti kitą žmogų. Noriu tikėti, kad tai, kas išgirsta užsiėmimuose, atsiliepė į seminarų dalyvių širdyse esančius lūkesčius. Manau, kad ėjime per kasdienybę atsirado daugiau vidinės šviesos, vidinės vilties, kad žmogus nesi vienišas, jeigu turi problemą pats ar dėl to kenčia esantis šalia. Buvo proga išgirst, pamąstyt, kaip su tuo susigyvent, tame gyvent ir kitam padėt.
– Ar dar galime tikėtis ir daugiau tokių iniciatyvų?
– Girdėjome, kad bus laukiančių panašaus pobūdžio renginių. Projekto užuomazga – noras pagyvinti parapijos gyvenimą, sykiu vykdyti švietėjišką misiją. Įvykęs faktas, tai įrodymas, kad kartu su savivaldybe bendradarbiaujant galėtų išeiti dar ne vienas gražus rezultatas. Todėl reikės kažką planuoti ir toliau.
