Mokytojas Algimantas Bukys: „Kalti ne Seimo nariai, o mes, kurie juos išrenkame“

Jį daug kas vadina legendiniu mokytoju, nes ne kiekvienas drįsta savo mokinius vesti į kalnus. O iš viršukalnių, kaip žinia, pasaulio vaizdas atsiveria kitoks, nei matyti papėdėse ar tūnant urveliuose. Algimantas Bukys šiandien svarbiausia savo gyvenimo viršukalne įvardija Sąjūdį. Mokytojas sako, kad būtent Sąjūdis sužadino tikimybę atsirasti tam, apie ką jis visada svajojo. Prieš artėjantį rugsėjį pedagogas ne tik leidžiasi į prisiminimus, bet ir įspėja apie grėsmes – anot jo, mūsų silpnoji pusė ta, jog nepasitikime savo Valstybe, jos institucijomis, neatsakingai žiūrime į rinkimus.

– Algimantai, prieš 35 metus jūs buvote matematikos mokytojas, savo mokinius vesdavęs į kalnus. Ne vieną viršukalnę esate įveikęs jūs pats ir ne vieną savo mokinį užkrėtėte meile kalnams visam gyvenimui. O kokias jūs išskirtumėte savo gyvenimo viršukalnes? Ar tarp jų būtų Sąjūdis?
– Aš nuo 16 metų kalnuose. Beveik kasmet. Šis hobis, manau, liks iki gyvenimo pabaigos.
Išvaikščiota daug buvusios Sovietų Sąjungos kalnų. Visada kirbėdavo mintis, jog už tos linijos, kur matydavosi Turkija, Kinija, Rumunija ir t. t., niekada nepateksi… Nuo to galiu pradėti atsakinėti į klausimą apie svarbiausią viršūnę – Sąjūdį, kuris sužadino tikimybę atsirasti tam, apie ką visada svajojau.

– Kas jus vedė į Sąjūdį? Žemaitiška prigimtis ieškoti teisybės?
Ar tai susiję su šeimos, giminės istorija? O gal kam nors ir jūs buvote vedlys į sąjūdietiškus kalnus?
– Neteko pažinti nė vieno senelio. Vienas senelis dirbo vaikų namuose ūkvedžiu. Lietuvos vyrai, nenorėdami eiti į sovietų armiją, slapstėsi miške, o naktimis įsibraudavo į vaikų namus ir vogdavo maistą. Senelis paprieštaravo ir, sulaukęs naktinių „svečių“, buvo išvestas į lauką ir prie namų nušautas. Kitas senelis dirbo Plechavičiaus malūne Sedoje malūnininku, „užėjus rusams“, buvo suimtas ir mirė Lukiškių kalėjime. Mama, būdama apie 20 metų amžiaus, buvo paskirta dirbti mokytoja į Rietavo apylinkes. Iš mamos išgirdau daug pasakojimų apie pokarį miškų apsuptuose kaimuose, kur per naktį apsilankydavo ir tie, ir tie, ieškodami vieni kitų. Mama rašė gražius eilėraščius, slapyvardžiu Varduva juos spausdindavo partizanų leidžiamuose spaudiniuose. Mama aiškiai išskyrė kovotojus už Lietuvą ir tuos, kurie plėšikaudavo, besislapstydami nuo sovietų kariuomenės. Dėdė, būdamas 16 metų, mokyklos kapeliono pakviestas, su klasiokais išėjo ginti Lietuvos, dalyvavo Sedos kautynėse, kur buvo sovietų paimti į nelaisvę, perrengti rusų uniformomis ir pasiųsti į frontą, taip „nuėjo“ iki Berlyno. Tačiau tas žemaitiškumas atsisuko kitu galu – kareivių vakarėlyje pakalbėjo apie sovietų armijos „privalumus“ ir gavo 10 metų kalėjimo Norilsko lageryje. Negi tai girdėdamas ir žinodamas, galėjau būti lojalus okupantams? Niekada nebuvau komjaunuolis, komunistas bei jokios kitos partijos narys, nors dažnai esu pavadinamas ir konservatoriumi, ir komunistu.

– Biržuose Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 metų spalio 13 dieną. Jūs buvote pirmajame susirinkime, kuris vyko pilies salėje. Apie šį organizuojamą susirinkimą žinojo tik tam tikras žmonių ratas. Kas į jį pakvietė jus? Koks buvo jausmas eiti į susirinkimą, iš esmės nežinant, kaip pasisuks įvykiai šalyje? Ar pamenate tuometinius savo įspūdžius, aplinkinių reakcijas, vertinimus?
– Puikiai pamenu tą dieną. Jau nuo birželio šis jausmas tvyrojo ore, gaudavau nuo draugo iš Vilniaus Sąjūdžio leidinukus, duodavau draugams pasiskaityti, diskutuodavome apie šį judėjimą su kolegomis ir vyresnių klasių mokiniais, tačiau nieko rimtesnio nedarėme, vis laukėme – „gal kas kitas padarys“… Tą spalio 13 kažkas iš kolegų šnipštelėjo, jog vakare pilyje renkasi prijaučiantys Sąjūdžiui. Aš pasakiau dar keliems. Pavakary nuėjęs į pilį nustebau – labai daug žmonių… Prasideda susirinkimas, kažkas kalba, prašo siūlyti delegatus į Sąjūdžio suvažiavimą. Mane pasiūlė kolega Rimantas Valintėlis. Žinoma, sutikau, tačiau tik tada supratau, kad nuo tos minutės prasideda kažkas rimto, nebebus galima laukti, „gal kas kitas padarys“.

– Svarstoma, kodėl į pilį, kur vyko tos grupės susitikimas, buvo kviečiami sovietinės nomenklatūros atstovai, o dauguma patriotiškai nusiteikusių žmonių apie tai nieko nežinojo. Kalbama ir apie KGB dalyvavimą šios grupės kūrime. Kaip visa tai atrodė (ar atrodo) jums? Gal pamenate kokių nors išskirtinių detalių?
– Na, čia jau prasideda improvizacija. Aišku, į susirinkimą pilyje pakliuvo ne visi, kurie to norėjo: vienas neišgirdo, kitam atsirado rimtesnių reikalų ir pan. Na, o kad KGB dalyvavo, aš net neabejoju – juk tai buvo jų „tiesioginė duona“… Mano dalyvavimas ten taip pat atsitiktinis – būčiau tą dieną nedirbęs mokykloje, sirgęs, ar kur nors išvykęs, va – ir istorijos nebėra… Dar dėl KGB – kažkada B. Valionytė man pasakė, jog TEN yra sudaryti sąrašai ir tu esi įrašytas antruoju. Būtų įdomu pasidomėti archyvuose…

– Buvote deleguotas į Lietuvos persitvarkymo suvažiavimą (LPS). Kaip manote, kodėl tarp tų penkių delegatų buvote ir jūs? Kaip reagavote, kai salė kėlė rankas už jūsų kandidatūrą? Kaip šią suteiktą garbę ir, žinoma, prisiimtą riziką priėmė šeima, artimieji?
– Kodėl buvau tarp tų penkių, atsakyti negaliu, nes ten galėjo būti pasiūlytas bet kas… Kai kurie atsisakė… Kai vyko balsavimas, jaudinausi – labai norėjau pamatyti gyvai Sąjūdžio vedlius, pajausti suvažiavimo atmosferą. Šeima priėmė, ypač uošvienė (5 kartus didesnis antitarybinis elementas už mane).

– Kokios detalės labiausiai įsiminė iš Biržuose (prie kino teatro „Širvėna“) vykusių palydų į LPS ir iš paties suvažiavimo?
– Iš palydų įsiminė žmonių gausa, plojimai, palaikymas… Ir iš vienos močiutės išgirsta frazė – drąsūs dėl to, kad jauni, nesuvokia, kuo visa tai gali baigtis… Jaudinomės – juk pirmą kartą gyvenime teko kalbėti prieš tokią didelę auditoriją. Na, o apie LPS suvažiavimą galima būtų ilgai pasakoti… Nuvažiavome maršrutiniu autobusu su Kęstučiu Armonu iš vakaro, permiegojome pas mano draugą, Sąjūdžio aktyvistą kirdoniškį Joną Dževečką, kuris per televiziją vesdavo „Atgimimo bangą“. Ryte, pusryčiaujant prieš suvažiavimą, Jonas įjungia radiją ir sako: ačiū Dievui, kol kas ramu, suėmimai dar neprasidėjo… Mes su Kęstučiu susižvalgome, pradedame suprasti, kur pakliuvome. Na, o pačiame suvažiavime – euforija, šalia tik televizoriuje matyti žmonės – tautos elitas: menininkai, rašytojai, mokslininkai, drąsios kalbos iš tribūnos. Supratome, kiek provincija atsilikusi nuo centro… Išvažiuojant į suvažiavimą, kažkas iš tautodailininkų perdavė tautinę juostą ir dvi tautines juosteles ir įpareigojo suvažiavime įteikti juostą rašytojui V. Petkevičiui, o juosteles Z. Vaišvilai ir V. Landsbergiui. Teko tris kartus lipti į sceną… Man buvo pavesta sakyti kalbą iš tribūnos, tačiau pasisakantieji ilgiau užtruko, po kiekvienos kalbos ilgi plojimai, atsistojimai, dėl to kai kurių rajonų atstovų pasisakymai buvo atšaukti. Daviau interviu Amerikos balso korespondentui. Kažkas nerealaus buvo eisena iš sporto rūmų į Arkikatedros aikštę – žmonių palaikymas, žvakutės, vėliavos…

– Jūs buvote kone aktyviausias Biržų pirmosios vidurinės mokyklos Sąjūdžio grupės narys. Ar prisimenate, kaip ši grupė kūrėsi, kas į ją įsijungė? Ką ji veikė? Kokios nuotaikos tuo metu buvo mokykloje? Kaip į sąjūdiečius reagavo mokyklos vadovai? Esate minėjęs ir apie kolegų atsargumą, baimes. Kaip jos reiškėsi?
– Kaip kūrėsi grupė, smulkmenų nebepamenu, atrodo, tiesiog padėjau mokytojų kambaryje ant stalo popieriaus lapą su siūlymu užsirašyti į grupę. Susirašė apie 12-15 žmonių. Šis lapas dar kažkur yra, nežinau, ar pas mane, ar atidaviau muziejui. Nuotaikų mokykloje buvo įvairių… Iš kolegos išgirdau – žiūrėsime, kuo viskas baigsis. Mokyklos vadovai mūsų pasirinkimo nesutiko su džiaugsmu… Ką veikė grupė? Ogi, kaip viena mūsų kolegė rašė, kritikavo valdžią – juk kitkam neturėjome jokių svertų, tik diskusiją… Surengėme labai gražų Vasario 16-osios minėjimą – žvakutės, vėliavos, išpuošta salė, tautiniai rūbai ir pan. Man į galvą atėjo mintis niekam nesakius į mokyklą pakviesti kunigą V. Karecką (kunigus jau pažinojau, kartu buvome Sąjūdžio taryboje). Ruošiamės vakarui, o į mokytojų kambarį įeina KUNIGAS… Kunigas… mokykloje. Kolegos vikriai palieka mokytojų kambarį. Direktorė į minėjimą neateina… Vėliau kviečiasi asmeniniam pokalbiui minėjimo organizatores mokytojas A. Žiaunytę ir I. Marcinkevičiūtę (gal ir dar ką nors…). Klausiu, kodėl nekviečia manęs – juk aš šį „nusikaltimą“ padariau. Jos sako – tavęs bijo, tave „perdavė“ partijos komitetui… Mokykloje prasidėjo laisvesni, įdomesni mokiniams renginiai, čia jau literatūros mokytojų nuopelnas… kad ir „Mis Mokytojos“ rinkimai (juostą tebeturite?).

– Tebeturiu. Tik jau anūkei sunku suprasti, kas tai ir kodėl… Jūs buvote ir Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimo, vykusio 1989 metų birželį, delegatas. Tarp trylikos delegatų net penki buvo iš Biržų pirmosios vidurinės mokyklos. Juos išrinko Biržų rajono mokytojų konferencijoje. Ar prisimenate, kaip tai vyko? Kokius įspūdžius paliko suvažiavimas Vilniuje?
– Iš šio suvažiavimo įspūdžių liko mažiausiai, viskas lyg ir susilieja su kitais įvykiais, nes jų buvo daug. O jei net penki delegatai buvo iš mūsų mokyklos, vadinas, tarp kolegų turėjome autoritetą…

– 1989 metų sausio 22 dieną tapote ir Biržuose išrinktos Sąjūdžio tarybos nariu. Jei neklystu, jūs buvote paskirtas atsakingu už socialinę sritį. Iš atminties atplaukia bendražygių ratelyje jūsų išsakyta abejonė: „Ir ką dabar reikės daryti?“ Ir ką darėte? Tiksliau – ką prisimenate išskirtinesnio?
– Tikrai taip… „Kažką“ reikėjo daryti, juk mūsų tam niekas neruošė, o ir įgaliojimų tam valdžia nesuteikė. Daug kas išblėso iš atminties… Pamenu, pasiūliau numatytomis valandomis priimti pokalbiams ir individualioms diskusijoms gyventojus. Ateiname, atrodo, su K. Armonu į mūsų priimamąjį numatytu laiku, o ten jau sėdi geroka eilė „interesantų“. Kviečiamės į kabinetą po vieną, išklausome didžiausias problemas, kaip vieno kaimyno šuo trukdo miegoti, kaip kitas kaimynas savo ribomis „įžengęs“ į jo sklypą, kaip vienas pažįstamas (su pavarde, „tik nesakykite, kas pranešė“), vagia cementą ir t. t., ir panašiai. Užtrunkame iki sutemos, matome, kad mūsų „ėjimas“ nepasiteisino („nieko gero iš to Sąjūdžio“). Einu į prekybos bazę „ieškoti deficitų“. Keista, bet bazės vedėjas nevaro manęs lauk, bet deda ant stalo važtaraščius, rodo, ką rajonas gauna ir t. t. (taip parduotuvėse „atsirado“ deficitinė kava… Juokinga, bet taip buvo…). Beje, dėl KGB. Ši mintis, kad „kažkas“ yra šalia, visą laiką nedavė ramybės, apie tai kalbėjome ir su a. a. Gyčiu Januševičiumi. Dėl to pirmame Sąjūdžio tarybos susirinkime Sąjūdžio tarybos pirmininku pasiūliau Povilą Gasiulį, su kuriuo kartu dirbome ir dėl kurio pažiūrų neturėjau jokių abejonių. Kandidatūrai buvo pritarta.

– Kokie likę stipriausi prisiminimai iš Sąjūdžio laikų? Gal pamenate įdomių, netikėtų nutikimų, juokingų ar graudžių istorijų?
Kaip klostėsi jūsų profesinė, politinė veikla atkūrus Nepriklausomybę? Jūsų sūnus Laurynas seka tėvo pėdomis – Biržų rajono savivaldybės taryboje sėdi tarp konservatorių. Ar jūsų atžaloms svarbios visos tos vertybės, kurios jus vedė į sąjūdį? Gal turite su Sąjūdžiu susijusių šeimos tradicijų?
– Dabar labai gailiuosi, kad ne tik aš, bet ir daug mano bendražygių nieko neužsirašinėjome, nedokumentavome – tiesiog darėme tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Vieną linksmą nutikimą papasakosiu. Į Biržus atvyksta istorijos profesorius Siurblys. Susitinka su 1-osios vidurinės kolektyvu, bando mus įtikinti sovietinio gyvenimo privalumais, „įrodyti“, jog Vakarų Vokietija gyvena blogiau nei Rytų Vokietija, salė juokiasi, profesorius valosi prakaitą, o klausimai jam vis sunkesni… Vėliau jis vyksta susitikti su Biržų visuomene į kino teatrą.

Vakare renkamės pilyje, visi klausinėja – kur A. Garšvaitė ir S. Navikonytė (Žukauskienė). Kažkas atsako – taigi kino teatre savo klausimais „tebekamuoja“ Siurblį… Sunku kažką išskirti, tačiau pamenu, jog būdavo nemažai dienų, kai išeidavau į darbą 8 valandą, o grįžęs namo 9 vakare dar rasdavau kieme ant laiptų sėdinčias moterėles, kurios atnešdavo „pasiūlymų“, ką savo veikloje turėtume keisti… Buvo visko, apie save „sužinojau“ daug naujo, ko iki tol nebuvau girdėjęs… Nesu kažkoks politikas, tačiau Sąjūdžio suvažiavime daviau sau įžadą, jog, jei Lietuva taps nepriklausoma, aš privalėsiu dėl jos kažkiek padirbėti, atsilyginant už man suteiktą teisę dalyvauti tokioje šventėje. Dėl to dalyvavau rinkimuose ir dirbau pirmojoje Biržų rajono taryboje. Atsiradus galimybei, penkeriems metams buvau palikęs mokyklą ir užsiiminėjau verslu. Vėliau grįžau į mokyklą ir čia baigiau savo pedagoginę veiklą.

Dėl sūnaus – jis žingeidus, domisi daug kuo, nori viską išbandyti, patirti, dėl to panoro iš vidaus pamatyti, kaip valdoma valstybė, dalyvavo rinkimuose, dabar dirba Biržų rajono savivaldybės taryboje. Čia mano indėlis mažiausias, nebent nuo vaikystės matė, su kuo bendrauja tėvai, kokias temas aptarinėja namuose… Kažkokių politikos tradicijų šeimoje neturime, tik dabar su sūnumi kartais aptariame įvykius rajono Taryboje… Beje, sutinku su jūsų teiginiu buvusiame interviu su Arūnu Vaitaičiu. Iki šiol manau, jog tada padarėme „istorinę klaidą“, neparėmę jo kandidatūros į Aukščiausiąją Tarybą. (Bet juk dar nevėlu?).
Su keletu tarybos narių iki šiol palaikome draugystę, bendraujame šeimomis, („pasitikriname“, ar tokios Lietuvos tikėjomės).

– Jūs esate vienas iš nedaugelio sąjūdiečių, kurie ateina į renginius, skirtus Sąjūdžio sukaktims paminėti. Kaip manote, kodėl susirenka tik nedidelis sąjūdiečių pulkelis? Ar reikėtų tokių renginių?
– Manau, susirenka nedaug dėl to, jog tikslas – Lietuvos nepriklausomybė – pasiektas ir kiekvienas gali elgtis, kaip tinkamas… Aš dalyvauju dėl to, kad labai gerbiu Biržų muziejaus kolektyvą, kuris šiuos renginius organizuoja, bei dėl to, kad pasiilgstu buvusių bendražygių. Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne Sąjūdžio tarybos, ne atskiri, daugiau ar mažiau visuomenėje matomi žmonės, o 80 procentų Lietuvos gyventojų, dalis iš kurių jaučiasi neįvertinti, nepaminėti, dėl ko jaučia kažkokią nuoskaudą. Tuo metu buvome vieningi, bet juk kažkam reikėjo eiti prie mikrofono, važiuoti į kolektyvus, atstovauti judėjimui… Juk į rėmimo grupių susirinkimus ateidavo visų kolektyvų atstovai, vykdavo diskusijos, nagrinėdavome pasiūlymus.

– Pedagoginis klausimas: ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Sąjūdį, ko jis galbūt nežino?
– Tai turi būti mokoma istorijos pamokose, lyginant Sąjūdį su 1410 m. Žalgirio mūšiu, 1863 m. sukilimu, 1904 m. spaudos atgavimu.

– Sąjūdiečių klausiu ir apie dabartinę Lietuvos situaciją: kai tas pats priešas stovi už mūsų vartų, dėl ko labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Neramu bendrąja prasme dėl to, kad šalia vyksta karas ir supranti, jog jis kilo ne šiaip sau, „iš nieko“.
Silpnoji pusė ta, jog nepasitikime savo Valstybe, jos institucijomis, neatsakingai žiūrime į rinkimus, renkame tuos, kuriuos teismai arba net Konstitucinis teismas pripažino kaltais. Blogai tai, kad turime per daug partijų, kurios veda žmones į neviltį, prižadėdamos tai, ko tikrai negalės įgyvendinti. Vis dar yra nemažai tikinčių, jog kažkas ateis, mostels burtų lazdele ir viskas iš karto pasikeis. Manau, mūsų Valstybei pakaktų 3-5 partijų, kurių nariai jaustų atsakomybę už duotus pažadus. Kalti ne Seimo nariai, o mes, kurie juos išrenkame, o po to kritikuojame. Jie – tokie patys, kaip mes – manau, toks pat procentas vagių, melagių, aferistų, tai ko pykstame? Artėja nauji rinkimai ir vėl ieškome „išganytojo“…

– Ir neapsieisime be klausimo – provokacijos: ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Žinoma ne už tokią… Apie tokią, kokią turime dabar, negalėjau net pasvajoti… Daug keliauju, matau, kad praktiškai nebesiskiriame nuo didžiosios dalies Europos valstybių, mūsų vaikai geriau kalba angliškai nei kitų šalių vaikai, elgiasi laisvai, turi pasitikėjimą savimi, kuo galiu tik džiaugtis.

Nuotraukos iš asmeninio A. Bukio albumo ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvų