Ši graži jauna šeima, rodos, simbolizuoja viską, ko tikimės laukdami kitų metų. Meilę ir tikėjimą – šeimoje, pagarbą ir bendrystę – tėvynėje, ramybę ir taiką – pasaulyje. Inga ir Gediminas Jasėnai apie tai ne tik kalba – jie stengiasi taip gyventi. Pora įsitikinusi, kad atžalas pirmiausia moko tėvų pavyzdys.
Gyvenimas su močiute – įpareigojimas ir džiaugsmas
Su Inga susitinkame jaukiame namuke Biržuose, Jovaro gatvėje. Jos vyras Gediminas nuskubėjęs į vaikų darželį pasiimti judviejų atžalų – 6 metukų Leono ir keturmečio Emilio. Gediminas džiaugiasi akimirkomis, kai gali dalyvauti vaikų gyvenime, nes dėl didelio užimtumo jos būna palyginti retos.
Šeima gyvena Ingos senelių statytame name. Šį rudenį močiutė Elma Valė Krisiukėnienė minėjo 90 jubiliejų. Gyvenimas su senole šeimai ne tik laimė, bet ir didelis įpareigojimas. Močiutė duoda daug vertingų patarimų šeimos nariams. Vaikai mokosi, kaip padėti senam žmogui, kaip su juo pagarbiai elgtis. Senolė atsilygina dėmesiu ir bendrais užsiėmimais su mažaisiais.
Tėvai vaikams pasakoja apie močiutę, kaip ji statė šitą namą, kuriame jie gyvena, – sako norintys, jog mažieji žinotų savo šeimos istoriją.
„Močiutės karta nusipelno milžiniškos pagarbos. Išgyveno tokį sunkų pokarį. Ji iš kolūkio išėjo į miestą, viską užsidirbo sunkiu ir sąžiningu darbu „Siūle“, ligoninėje, miškų ūkyje.
Močiutė džiaugiasi, kad aplink tiek gerų žmonių – giminaičių, kaimynų. Nors yra garbaus amžiaus, tačiau išlikusi guvi, smalsi – domisi visomis naujovėmis, o laisvalaikiu sprendžia sudoku galvosūkius. Močiutė mus savo pavyzdžiu moko, kad gyvenimo džiaugsmo nereikia ieškoti kažkur labai toli“, – kalba Inga.
Jaunoji karta kitokia
Nuo šio rugsėjo Inga dirba Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja. Prieš dešimtmetį baigusi bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete, ji svajojo studijas tęsti magistratūroje. Tam didelės įtakos turėjo darbas Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Šį pavasarį Vytauto Didžiojo universitete buvo sėkmingai apgintas magistro darbas apie Biržų pilies nematerialias vertingąsias savybes. „Buvo labai įdomu studijuoti, dėkoju muziejaus kolegoms, kurie visokeriopai palaikė, surado itin įdomios medžiagos muziejaus fonduose“, – sako Inga.
Moteris labai gailėjosi palikusi darbą muziejuje, bet sako norėjusi daugiau laisvų savaitgalių, kad juos galėtų praleisti su šeima.
Inga Vilniuje metus dirbo mokytoja. Jai, baigusiai Biržų pagrindinę mokyklą, vėliau „Saulės“ gimnaziją, buvo įdomu sugrįžti ten, kur daug jaunimo. Sako, įkvėpė buvusios auklėtojos Virginijos Kalvanaitės ir istorijos mokytojos Marijos Jonėnaitės pavyzdžiai.
Moteris pasakoja, kad, palyginus su jos karta, šių dienų vaikai kitokie. Jie nekantrūs, tikisi greito rezultato. Mokytojui didžiausias uždavinys – suderinti jų tempą ir energiją su ganėtinai vis dar tradicine mokymo sistema.
Tiesa, Inga neslepia, kad ji kartais veda netradicines pamokas, mokiniams stengiasi pateikti įvairių faktų, verčiančių mąstyti, sieti praeitį ir dabartį, pažinti Biržų krašto istoriją. Istorijos žinių iš sutuoktinės gauna ir jos vyras.
Ginti šeimą ir Lietuvą
Gediminas yra Lietuvos kariuomenės puskarininkis, tarnaujantis Karaliaus Mindaugo husarų batalione.
Vaikystėje svajojęs tapti kariškiu vėliau savo pasirinkimu suabejojęs. Baigęs Biržų Kaštonų vidurinę mokyklą 2015 metais jaunuolis gavo šaukimą į karinę tarnybą.
Privaloma karinė tarnyba truko devynis mėnesius – tiek laiko buvo apsispręsti, ką daryti toliau. Paskutinę tarnybos dieną jis gavo žinią, kad gali pradėti čia dirbti.
„Dirbu iki šios dienos. Nė karto nepasigailėjau nei dėl tarnybos, nei dėl žmonos. Anksti netekau tėvuko. Mama visą laiką skatino būti tikru lietuviu, patriotu, ginti Lietuvos laisvę. Noriu prisidėti prie šių dalykų. Aišku, aš nepadarysiu to, ką padarė pokario partizanai. Jei ne jie, greičiausiai šiandien neturėtume laisvės. Aš, kaip kariškis, vertinu ir gerbiu, kad Lietuvos laisvė, kalba, vėliava išsaugota. Todėl stengiuosi tarnauti Lietuvai ir pasiruošęs ją ginti“, – kalba G. Jasėnas.
Vyras sako, kad karo atveju jis pasiryžęs ginti savo šeimą, šalį, jei reikėtų, paaukotų ir gyvybę. Anot jo, taip galvojančių Lietuvoje yra labai daug.
Gediminas su didele pagarba stebi ukrainiečių kovą – anot jo, Ukraina Europai ir pasauliui parodė kitokį suvokimą apie karą.
Vyras įsitikinęs, kad jaunimui būtina karinė tarnyba. „Dažnai su Inga kalbame, kad kariuomenė mane išmokė daug dalykų. Aš bet kokioje kritinėje situacijoje būsiu pranašesnis už kariuomenėje netarnavusį, žinosiu, kaip elgtis, ir tai atneš ramybę. Patirtis reikalinga, ji daro mus stipresnius“, – sako jis.
Be tikėjimo mūšyje bus labai sunku
Anot pašnekovo, lietuviai iš kovojančių ukrainiečių galėtų mokytis tikėjimo.
„Jie tiki Dievą. Tiki pergale. Jei žmogus turi tikėjimą ir jo laikosi, tai stiprina. Būtent dėl to jų valstybė tokia stipri. Jie turi tikėjimą, kuris vienija. Ir labai stiprų valstybės vadovą“, – kalba vyras.
Gediminas prisimena buvusio vado žodžius: „Vyrai, jei neturėsite tikėjimo, bus sunku mūšyje. Jei tikėsite, bus lengviau jį išgyventi“.
Inga ir Gediminas kartu jau septynerius metus. Pagal tikėjimo išpažinimą Inga yra evangelikė reformatė, Gediminas priklauso evangelinio krikščionių tikėjimo sąjungai (sekmininkų bažnyčiai). Abu susitiko bendrose šių bažnyčių jaunimo veiklose.
„Labiausiai mūsų ryšyje branginu tai, kad su vyru esame geriausi draugai“, – sako Inga. O Gediminas priduria, kad jiems labai lengva, nes abu yra tikintys.
Jų šeimos darna paremta supratimu, pagalba, pasidalinimu darbais.
Turėti viltį
„Mano šaknys giliai šiame krašte – seneliai iš mamos ir tėčio pusės evangelikai reformatai nuo Papilio parapijos. Šimtus metų giminės žmonės čia gyveno, apie tai jaučiu pareigą papasakoti savo vaikams – kas mes ir iš kur mes plačiąja prasme. Tai atspirties taškas – žinoti, iš kur tu esi. Kiek pasaulyje šiandien yra pasimetimo ir nerimo ieškant savęs – tai atskira verslo industrija. Stebina, kokia didelė pasiūla produktų, siūlančių „surasti save“. Nuo egzotinių kelionių ir mokymų iki įvairių daiktų. Atrodo, kad savęs ieškoma kažkur gerokai per toli, užsienio praktikose, filosofijose… Tarsi tai, ką paveldėjome iš savo šeimos, būtų mažiau vertinga nei tai, ką galime nusipirkti…“ – kalba Inga.
Gediminas mąsto apie tai, kaip svarbu žmogui turėti viltį. Anot jo, žmonės tolsta ne tik nuo tikėjimo, bet ir vieni nuo kitų, nebeturi bendruomeniškumo. Jie save užpildo kitais dalykais – socialiniais tinklais, madingais telefonais, mašinomis, apranga, karjera. Anksčiau jaunimą į tikėjimą dažniausiai vesdavo seneliai. Daugeliui senolių maldos bei jų pavyzdys rodė tikėjimo kelią. Vyro įsitikinimu, tikėjimą svarbu liudyti savo pavyzdžiu.
Vaikams draugiškas miestas
Pora stengiasi laiką leisti ir su vaikais, ir be jų. „Suprantame, kad vaikai išeis, mes liksime dviese. Stengiamės išlaikyti ir puoselėti tarpusavio ryšį“, – sako Gediminas.
Sutuoktiniai labai dėkingi promočiutei bei seneliams, kurie daug bendrauja su anūkais. Močiutės su anūkais daugiau užsiima edukacijomis. Ingos tėtis džiaugiasi, kad gali kartu su mažosiomis atžalomis žvejoti.
Vis tik didžiąją laiko dalį su vaikais praleidžia tėvai.
„Dėmesys, skirtas laikas vaikams irgi yra investicija į ateitį. Vaikai labai žiūri į mus, kokie mes esame. Tuo, kuo mes gyvename, norim užkrėsti ir juos“, – kalba pašnekovai.
Artimiausia šeimos svajonė – visiems nuvykti į kitą šalį, kad suteiktų vaikams naujų potyrių. O šiaip jiems labai patinka leisti laiką Biržuose. Sako, tai labai draugiškas vaikams miestas, yra daug jiems skirtų erdvių.
Pagal nuotaiką galima leistis į kelionę po A. Dauguviečio parką, į Astravo rūmus, užeiti į kavinukę. Patinka dviračių takai, staliukai prie ežero ir kita infrastruktūra, ypatinga vieta – piliakalnis.
„Norime vaikams suteikti kuo daugiau to paprasto vaikystės džiaugsmo – laiką leisti lauke, o ne prie ekranų, bendrauti su seneliais kasdien, o ne per atostogas. Jei tenka nuvažiuoti į didesnį miestą, džiaugiamės, kad gyvename mažame mieste. Aplankome renginius, pasidžiaugiame miesto pramogomis ir poros dienų pakanka, kad pavargtume nuo to didelio šurmulio, kad norėtume grįžti, kur jaučiamės ramiau ir saugiau“, – sako Inga ir Gediminas Jasėnai.
Ramybės ir taikos
Ateinančiais metais Inga sau ir visiems linki ramybės. Gilinti ryšį su bendruomene, draugais, šeima. Prie šventinio stalo ne tik apsikeisti dovanomis, bet skirti laiko pokalbiui, nes laikas ir dėmesys yra neįkainojama dovana. Anot Ingos, itin svarbu neišbarstyti santykių.
O Gediminas pirmiausia linki taikos. „Tai vienintelis dalykas, kurio norisi. Gal tai jau profesinė liga, bet jos norisi ir mūsų šalyje, ir visame pasaulyje, kur žmonės labai susipriešinę. Linkėčiau, kad žmonės taikiau, supratingiau gyventų. Tikėtų Dievą, nenuleistų rankų“, – kalba kariškis.
