Pažaiskim du vaizduotės žaidimus. Pirmas – labai banalus – įsivaizduokim, kad Lietuvą okupuoja. Dabar, šiais laikais. Ryt, poryt – detalės.
Įsivaizduokim, kad okupantai nori aneksuoti užimtą teritoriją ir tam tikslui surenka iš matomų šiandienos Lietuvos visuomenės veikėjų delegaciją, kuri turėtų nuvykti valstybės okupantės sostinėn ir viešai iškilmingo posėdžio metu paprašyti įjungti Lietuvą didžiosios imperijos sudėtin. Įsivaizduokim, kad toje nelemtoje delegacijoje – kokia nors žymi šiandienos lietuvių poetė (o gal nebūkim seksistai – poetas), katra šį prašymą dar iliustruotų skambiais tam įvykiui parašytais eilėraščiais.
Klausimas skaitytojui būtų paprastas ir nuspėjamas – kaip tokį poelgį vertintume iš dabartinės, Nepriklausomos, Lietuvos pozicijų? Manau, sukti galvos kryžminiu atsuktuvu nereikia – kaip savos valstybės išdavystę. Tiesiog.
Mano nuomone, Salomėja Nėris yra geriausia praėjusio amžiaus (o gal ir visų laikų) lietuvių poetė ir – tuo pat metu – šiurkščią, baudžiamajam nusikaltimui prilygstančią politinę klaidą padariusi veikėja.
Dabar kitas – kiek keistesnis – vaizduotės žaidimas: įsivaizduokim, kad Salomėja Nėris nemirė 1945 metais. Įsivaizduokim, kad kažkokiu būdu ji sugebėjo išsaugoti sveikatą ir nugyveno labai garbingą amžių, pavyzdžiui, iki kokių 2000 metų. Čia, beje, ne tokia ir fantastika: Nėris gimusi 1904 metais, taigi, jai būtų buvę 96-eri – esu nesyk girdėjęs pasakojimus, kad retsykiais žmonės išties tiek ilgai gyvena.
Taigi, senyva senyva, bet dar protaujanti, kalbanti Salomėja Nėris. Sakykim, devyniasdešimtmetė. 1994 metai. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje – istorinės praeities refleksijos vyksta aktyviai, kalbama apie okupaciją, sovietines represijas, Laisvės kovas ir kitus skaudžius įvykius. Ir staiga kam nors – kokiam žurnalistui, istorikui ar literatūrologui – kyla mintis: paklausti Nėries, o ką ji galvojo tada – 1940-aisiais – kai vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės?
Sunku nuspėti, ką gi Nėris – jei būtų taip ilgai gyvenusi – atsakytų. Teisintųsi politine nenuovoka, o gal atskleistų kokią pritrenkiančią prievartos ir apgaulės istoriją – nežinia. Lygiai taip pat nežinomas ir negalimas nuspėti jos elgesys per visą ilgą sovietmetį: gal jausminga poetė pokario metais įsimylėtų kokį partizanų vadą ir paspruktų žūti į miškus? O gal taptų sovietine funkcioniere, pavyzdžiui, LSSR kultūros ministre, ir knistų protą nuo socrealizmo dogmų atitolusioms plunksnos brolseserėms? Nežinia – ir nesužinosim: Salomėja Nėris mirė 1945 metais – ir lieka nežinoma tiek jos galima (ne)sąžininga 1940 m. poelgių savirefleksija, tiek vėlesnis – galbūt dramatiškai viską keičiantis – elgesys. Nėra žmogaus, nėra problemos.
Jos vardas išties neturėtų būti pasididžiavimo objektas. Nėries vardu neturėtų vadintis gatvės ir mokyklos. Nes savos valstybės išdavystė nėra gerai.
Pastarosiomis dienomis viešumoje prabudęs Salomėjos Nėries vertinimo klausimas man rodosi vienu sykiu ir paradoksalus, ir džiuginantis. Nežinantiems trumpai: po Desovietizacijos komisijos sprendimo, paremto ginčytina žurnalistės Daivos Vilkelytės parengta pažyma apie Salomėją Nėrį, susiformavo grupė mokslininkų, kuri kvestionavo Desovietizacijos komisijos sprendimą (šalinti Salomėjos Nėries vardą iš viešųjų erdvių) ir D. Vilkelytės pažymą.
Man atrodo, kad tai – paradoksalu. Tai lyg vienoje svarstyklių pusėje padėti neginčijamą faktą, kad Salomėja Nėris buvo talentinga poetė, o kitoje – faktą, kad 1940 m. ji savo poelgiu daugiau ar mažiau, sąmoningai ar pasąmoningai, bet išdavė Nepriklausomos Lietuvos valstybę ir pašlovino jos sovietinę okupaciją bei aneksiją. Padėti tokius faktus ant svarstyklių ir žiūrėti: kas ką nusvers – štai kas čia vyksta.
Eikit velniop, pasakyčiau. Nesverkit dalykų, kurie nelyginami. Viena yra geniali kūryba, o kita yra sunkus nusikaltimas. Tai – nepalyginama. Tai vienas kito neatsveria ir netgi nesveria. Abu šiuos faktus dera sudėti į viena ir susitaikyti, kad kartais talentingi kūrėjai gali būti išdavikais – ir nieko čia nepadarysi, takaja life.
Mano nuomone, Salomėja Nėris yra geriausia praėjusio amžiaus (o gal ir visų laikų) lietuvių poetė ir – tuo pat metu – šiurkščią, baudžiamajam nusikaltimui prilygstančią politinę klaidą padariusi veikėja. Dėl pirmojo – jos kūryba privalo būti tyrinėjama, perleidžiama, populiarinama ir skaitoma. Nes kokybiška poezija yra gerai. Dėl antrojo – jos vardas išties neturėtų būti pasididžiavimo objektas. Nėries vardu neturėtų vadintis gatvės ir mokyklos. Nes savos valstybės išdavystė nėra gerai.
Mano nuomone, Nėris yra mldc: todėl, kad talentingai kūrė ir nugyveno tokį problemišką gyvenimą, jog dabar – praėjus daug dešimtmečių po jos mirties – galima kultūringai ir be galo laužyti ietis: kas ką nusveria – buki politiniai poelgiai ar talentinga kūryba.
Minėjau, kad pastarųjų dienų robaksas, kilęs dėl Nėries – džiuginantis. Džiugina jis mane dėl to, kad Lietuvoje vyksta – ir viliuosi, vyks visada – vieša diskusija skaudžiomis temomis. Tai – labai gerai. Labai gerai, kad yra skirtingos pozicijos, oponuojančios argumentuotos nuomonės. Džiugu, kad tai neperauga į minios diktatą (kaip, pavyzdžiui, deja, nutiko generolo Vėtros lentos klausimu) ar fizinius išpuolius (pavyzdžiui, neužpuola niekas Nėries gynėjų ar puolėjų su plaktuku prie namų). Dar džiugiau, kad atminties klausimai nesprendžiami neginčijamais administraciniais sprendimais.
O galėtų gi paimti kas nors iš viršaus ir pasakyti, kad ša! Nėris – padugnė, ir taškas: jokių paminklų, jokių gatvių, o visus, kas mano kitaip – po baudžiamąją bylą už sovietinės okupacijos šlovinimą. Ir nutiltų viešoji diskusija – o kas daryt? Tylėt. Tyliai nekęst brutalių administracinių sprendimų, netoleruojančių diskusijų.
Čia, reikia pasakyti, ne visais klausimais taip džiugu – prezidento Nausėdos šnektelė, duodanti suprasti, kad problemiškai į Justino Marcinkevičiaus klausimą pažvelgęs Vytautas Toleikis yra inkvizitorius – čia buvo labai blogai: čia – užuomazga brutalių administracinių sprendimų. Kai alternatyvi nuomonė varžoma politinės valios.
Mano nuomone, Nėris yra mldc: todėl, kad talentingai kūrė ir nugyveno tokį problemišką gyvenimą, jog dabar – praėjus daug dešimtmečių po jos mirties – galima kultūringai ir be galo laužyti ietis: kas ką nusveria – buki politiniai poelgiai ar talentinga kūryba. Manau, kad pati diskusija apie tai yra vertybė savaime – ir dėl to Nėris yra – būtent „yra“, o ne „buvo“ – mldc.
O pabaigai kiek šypsenos: o kas, jei Nėries vardą iš viešumos pašalintume labai subtiliai – nutrinti „ė“ taškiuką ir raidę S(alomėjos)? Vilniaus Neries gimnazija, pavyzdžiui. Arba kokio kito miesto – Neries mokykla. Arba gatvė Neries.
Juk Neris – labai graži upė, teka per mūsų mylimą sostinę Vilnių, o taipgi nesustojamai neša romantiškus vandens srautus į Nemuną – kodėl gi jai nededikavus kelių dešimčių mokyklų, gatvių ir vienos kultūringos, bet mūsų jaunai demokratijai naudingos viešos diskusijos?
Manau, verta apie tai rimtai pagalvoti.
Bernardinai.lt
Darius Indrišionis, publicistas, istorikas
