Žmogus, neperžengęs bažnyčios slenksčio dvidešimt metų, nelauktai suklupo prie klausyklos. Kiek padvejojęs pradėjo kalbėti: ,,Mano rankos suteptos krauju. Tai įvyko traukiantis iš Rusijos. Kiekvieną dieną mirdavo kuris nors iš mūsiškių. Mus kankino badas. Buvo įsakyta neperžengti jokios trobos slenksčio be šautuvo, buvome pasirengę paleisti ugnį vos tik gavę ženklą… Man įgriuvus į vieną trobą, ten sėdėjo senis ir jauna šviesiaplaukė mergaitė liūdnomis akimis. ,,Duonos, duokite duonos“, – sušukau. Mergaitė pasilenkė. Pamaniau, kad ji siekė paimti ginklą ar bombą. Akimirksniu šoviau į ją. Ji susmuko.
Kai priėjau artyn, pamačiau, kad mergaitė rankoje laikė duonos riekę. Nužudžiau niekuo nekaltą keturiolikmetę, kuri norėjo mane pamaitinti. Po to pradėjau daug gerti, kad užsimirščiau: bet kaip?
Ar Dievas gali man atleisti?..“
Mirtis ar gyvenimas dažnai mūsų rankose. O galutinis sprendimas – Dievo rankose, nes Jam nėra negalimų dalykų…
Vidmantas Kareckas, Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebonas
