Pabiržė – tarsi prieangis į Biržų miesto didybę. Tokia savotiška veranda, pro kurią pakeleivis privalo praeiti. O kaip žmogų pasitiksi, toks įspūdis visam laikui ir paliks.
Ir dar pabiržėnai šiek tiek Biržų miestui pavydi. Rajono valdžia Biržus gražina, takelius kloja, viešąsias erdves blizgina. O kaimuose ir miesteliuose žmonelių mažiau, tai ir bendrojo gėrio mažiau tenka.
Tačiau užsispyrusią ir vieningą bendruomenę šis miestelis turi. Biržai aikštes tvarkėsi, Pabiržė – tvenkinius ir parką. Miestas prisistatė daug suolelių kojoms pailsinti, tačiau pabiržiečiai skaičiumi nesilygino, užtat smogė masteliais – didžiulį, iš tolo regimą suolą sumeistravo.
Parke – naujas akcentas
O šiais metais Pabiržės parke atsirado naujas akcentas. Ruošiantis paminėti 510-ąsias parapijos įkūrimo metines, bendruomenė suko galvas, kaip ir kuo čia visus nustebinus. Nors liaudies išmintis sako, kad už visokių dalykų reikia ieškoti moters, Pabiržės bendruomenės pirmininkė Jurga Fergizienė tikino, kad geriausios mintys šauna Pabiržės bendruomenės vyrams. „Jie seniai mintį rezgė, kad reikėtų tokio užrašo, koks Biržuose, Nepriklausomybės aikštėje, ar Pumpėnuose stovi. O kuo mes prastesni, ir mums reikia! Juo labiau, graži sukaktis, miestelio gimtadienis. Todėl vyrų iniciatyva ir atsirado ženklas „Pabiržė 510“. Pagrindinis meistrų meistras auksarankis pas mus yra Renvaldas Strautnikas, o idėjas žėrė Sigitas Juodžionis, Jaunius Jurelevičius, Gražvydas Venckus ir kiti. Padėjo ir seniūnija – ženklo gaminimui ji atidavė pašalintų ar lūžusių medžių medieną, nupirko varžtus. Sumanymas sklandė senokai, o nuo kovo mėnesio pradėta dirbti rimtai“, – sakė J. Fergizienė.
Anot pirmininkės, savaitgalį šurmuliuos miestelio šventė „Pabiržė dūzgia 2025“, tai visi praeidami galės pastuksenti į užrašo medį, kad gerai sektųsi Pabiržei ir visam kraštui.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmiausia minima Podbiržė
Dovilė Bekerienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vedėja, informavo, kad rašytiniuose šaltiniuose „Pabiržė paminėta XVI a. 1515 m. Vilniaus vyskupas kunigaikštis Albertas Vaitiekus Radvila pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją, pavadindamas Podbirže.
Pirmoji bažnyčia stovėjo ant kalnelio, netoli Tatulos ir Juodupės upelių. Prieš karą čia dar matėsi jos liekanų. (Pabiržės klebono A. Balaišio iniciatyva 1995 m. rudenį buvo pastatytas paminklinis akmuo Pabiržės pirmajai bažnyčiai pažymėti).“
M. Jučas savo knygoje „Lietuvos parapijos XV-XVIII a.“, remdamasis J. Ochmanski, rašo, kad Radvilos XVI a. pirmoje pusėje fundavo Pabiržės (1515 m.) parapiją, tačiau pastarojo knygoje (J. Ochmanski) nerandama nei fundacinių privilegijų, nei jų turinio, nei nuorodų.
Istorikas D. Karvelis nurodo, kad Podbirže buvo vadinama tiesiog žemė, esanti Biržų apylinkėse. Taip nemažai bajorų žemininkų įvardydavo savo valdeles to meto aktuose. Jis mini, kad Kristupo II karinio kliento Jono Karolio Rostovskio valdoje ilgainiui susiformavo tikroji Pabiržė, gyventojų nuo XVII a. II p. vadinama iki šiandien Rastauskyne. Čia jau vėlesnis laikotarpis.